Labiau pavadinčiau jį apkepu, bet Loreta sako, kad pyragas geriau skamba. Virėme citrinas skeltas pusiau su viskuom, tik tris minutes. Paskui vidurius išspaudėme į gelsvą, sveikata tirštą mūsų stovyklos moterų ritualinį gėralą. Labai patiko gerti saulę su vandenin įgriuvusiais jos gabalais. Patebėjome nuostabų poveikį kūno viduriams, veido skaistumui ir nuotaikai. 

O tuomet paėmiau šešių citrinų apvirtas žieves su visu baltumu likusiu, susmulkinau, kad gautųsi piure, pridėjau vieną kiaušinį, šviežią nediduką ožkos sūrį, tokį minkštutėlį, panašų į mūsišką švelnią varškę. Cukraus pabarsčiau simboliškai, jau žinodama, kad pirksime turguj šviežutėlio medaus. Vanilės ekstrakto papyliau iš akies, kaip visuomet, nepadauginant, kad nepradėtų pirmauti. Ryžių miltų dėjau kelis kupinus šaukštus, vos kukurūzų krakmolo – jau seniai kvietinių miltų nebenaudoju, man taip labiau patinka, todėl visi mano kepiniai, kuriais dalinsiuos čia – be glitimo. 

Na ir antras pagal svarbumą dalykas šiame pyrage yra razinos (po citrinų, žinoma). O jau kokios didelės, muskatinės, išpampusios šįkart pakliuvo! Pirkom popierinėje dėžėje, radom pas bobutę krautuvėj, visos uogos sudžiovintos ant šakelių. Galima naudoti kitokias, žinoma, svarbu berti su saldumo ir gerumo linkėjimais. Galima razinas per naktį pamirkyti limončeloje, gal irgi visai stipriai gautųsi, bet aš mirkiau paprastam vandeny, nes mes vandeninės moterys. Kepiau pusvalandį, kol kraštai rauktis pradėjo ir linksmumu visi namai pakvipo. Medum užsipylus valgėm iš vienos lėkštės ir negalėjome atsistebėti, kokios tos citrinos švelnios ir kartumo beveik nesijaučia. Žinokit, labai sveikas toks pyragas, valgant reikia irgi apie tai galvoti, saulę ant galvos piltis ir tylias maldas kalbėtis, kad būtų taip gera gyventi visada, kaip šią akimirką.

P.S.: Jokių tikslių skaičių mano receptuose nerasite. Proporcijos, kiekiai priklauso nuo citrinų dydžio, nuotaikos ir kūrybinės interpretacijos. Tačiau jei reiks patarimų – rašykit!