Kviečiu patirčiai
-
Susėdame visos gražios ir truputį nervingos, nes labai norisi pasidalinti, o laiko tiek nedaug, jis tirpsta kaip ledų porcija.Kalbėjomės, ką gaminame, kai gaminti nenorime. Atrodo, tema pernelyg kūda, kad būtų ką apie ją kalbėti. Bet vos tik ji prasideda, kyla iš gilios atminties podėliai. Pokalbis nuslysta mažiausiai penkiasdešimt metų atgal. Į Ukmergės rajoną, į šienpjovių Skaityti daugiau
8
-
Jausmas, lyg šliaužtų kūnu sraigės. Taip būna, kai išgirsti kažką išties tikro. Kai keptų obuolių putėsiai nejučia tampa Atlaidų švente, giminės stalu, šiltais krikšto mamos delnais, žydinčiais senelių sodais ir pilnais skvernais pelynų. Laukimu. Paslaptimi. Viltimi.Klausiau „Beržo šakos“ istorijos: apie vestuvių tortą iš mirkytų džiovintų obuolių, baltymų glajaus ir dailių šokolado brūkšnelių. Tai Širvintų rajono Skaityti daugiau
1
-
Aš Loretai pasakiau, kad po skalbyklos apdovanosime save citrinų pyrago gabalu, tarsi norėdama papildomai paskatinti žengiančią keliu moterį. Judėjome įkalnėn, į senovinę kaimo skalbyklą, kuri, regis, jau seniai neteko savo pradinės paskirties. Man tai buvo kelias į kitokią erdvę – ten, kur švara per amžius buvo beveik šventa, o purvas – tik priežastis kasdienei švaros Skaityti daugiau
0
-
Patirti akimirką, kai niekas nieko iš manęs nereikalauja. Niekas – tai reiškia net aš pati. Ten, kur nebeturiu jokio vaidmens rekvizitui, išrikiuotam užkulisiuose – nei pirkinių sąrašui, nei pusryčių blynams, pilnai pašto dėžei, nei tiems neužbaigtiems reikalams. Viskas – kažkur toli toli… Tą rytą mėginau patirti tokią tylą. Ir man pavyko. Kai nebeskaičiuoji laiko atliktų Skaityti daugiau
0
-
– Mama, tu teisi, aš dažnai renkuosi komfortą, – sako sūnus.– O kas yra tavo komfortas? – klausiu. -Aš tai įsivaizduoju: minkšta lova, geri batai, puodelis arbatos be jokios skubos. Gal vonia su neslystančiu dugnu ir kvapniu aliejumi. Komfortas – kaip fizinis švelnumas. O koks jis tavo? Ką veiki kai renkiesi savo “komforto zoną”?– Nieko, Skaityti daugiau
0
-
Mano knyga gavo krikštą Žemaitijoj! Lėkėm ankstyvą rytą su mylimu žaliais laukais knygas gabendami. Malūnai sparnais mojo, vėjas žvarbus tądien ūbavo, vistiek blakstienų galus įkyrus spindulys per langą spigino ir žaluma kūnus iki ausų galiukų pavasariu užpylė. Tryškiai pakelėj žiedlapių purslais sveikino, laiptuota versminga Virvytė tolyn vijo prakeleivius, paukščius pulkais į dangų sukėlė. Ties įdubusiu Skaityti daugiau
0
-
– Vėliau paskambinau mamai ir mes abi pasijuokėme iš to kaip aš darau… Ir iš to paties, ką daro ji. Nes ji, žinokite, daro lygiai kaip aš. Ilsisi tik tuomet, kai negyvai nusikala. – Ji daro taip pat? – Paprašiau bent atostogose neplauti indų ir nieko netvarkyti… Tikrai, elgiasi kaip aš… – Arba labiau – Skaityti daugiau
0
-
Aš itin lėtai vairavau, pakelėje žvilgsniu palydint pulkus žydinčių vaismedžių ir krioklius puošnių vijoklių. Važiavom dviem ekipažais: vienas priekyje, maniškis vingiuotu keliu į kalną kilo tvarkingai iš paskos. Nesinervinau dėl važiavimo lėtumo, nes skubėti neturėjome kur. Rūku apsigobę kalnai slėpė nuogumą, bet kyšančios kupros aiškiai bylojo, kad lendam į kažkokius senovinius reikalus. Tolumoje bangavo kokie Skaityti daugiau
0
-
Rašysiu čia apie save, todėl gali būti, kad tas pats veikia ne visiems. Seniai labai seniai vieną dieną pasijutau nelaiminga. Ir kai pusiau plyšo širdis nuo gailesčio sau ir nepakeliamo liūdesio, iš skausmo surikau kažką sau po nosim apie nelaimingą meilę… Juodi žaibuliniai debesys tą akimirką išsisklaidė, o į paviršių iškilo vienintelė tiesa. Jei dar Skaityti daugiau
0
-
Labiau pavadinčiau jį apkepu, bet Loreta sako, kad pyragas geriau skamba. Virėme citrinas skeltas pusiau su viskuom, tik tris minutes. Paskui vidurius išspaudėme į gelsvą, sveikata tirštą mūsų stovyklos moterų ritualinį gėralą. Labai patiko gerti saulę su vandenin įgriuvusiais jos gabalais. Patebėjome nuostabų poveikį kūno viduriams, veido skaistumui ir nuotaikai. O tuomet paėmiau šešių citrinų Skaityti daugiau
0
