Kviečiu patirčiai
-
Pas mus visai nekaršta. Ką tik termometras rodė 35,5 °C, o dabar dar tik ketvirta valanda dienos. Iki šešių pašyla. Sakau visai rimtai: realiai net nėra kada išsimaudyti nueit, nes reikalų pilna. Turgus, šmurgus, šen bei ten, kava aikštėje, pokalbis su kaimynu, keli atodūsiai žvelgiant į peizažą, žiūrėk, pusdienio jau nebėra.Vis susižvalgydami kartojam: „Nu bet Skaityti daugiau
13
-
Laiko logikos nebesuprantu. Šiandien lyg ir paskutinė kelionės diena, bet jausmas vistiek šviežias. Rytą pasitikau angliško stiliaus salone, viena prie gardžių pusryčių stalelio, bet su ištuštėjusia druskine, kuri tampa simboline pabaigos detale. Mintimis vis grįžtu į Mannheimo žymųjį turgų, turkiško kvartalo šurmulį, karštį, prieskonių aromatus, kavos pupelių stirtas, ožkos sūrį su dobilų sėklomis, pirktą iš maloniosios Skaityti daugiau
6
-
Susėdame visos gražios ir truputį nervingos, nes labai norisi pasidalinti, o laiko tiek nedaug, jis tirpsta kaip ledų porcija.Kalbėjomės, ką gaminame, kai gaminti nenorime. Atrodo, tema pernelyg kūda, kad būtų ką apie ją kalbėti. Bet vos tik ji prasideda, kyla iš gilios atminties podėliai. Pokalbis nuslysta mažiausiai penkiasdešimt metų atgal. Į Ukmergės rajoną, į šienpjovių Skaityti daugiau
9
-
Jausmas, lyg šliaužtų kūnu sraigės. Taip būna, kai išgirsti kažką išties tikro. Kai keptų obuolių putėsiai nejučia tampa Atlaidų švente, giminės stalu, šiltais krikšto mamos delnais, žydinčiais senelių sodais ir pilnais skvernais pelynų. Laukimu. Paslaptimi. Viltimi.Klausiau „Beržo šakos“ istorijos: apie vestuvių tortą iš mirkytų džiovintų obuolių, baltymų glajaus ir dailių šokolado brūkšnelių. Tai Širvintų rajono Skaityti daugiau
1
-
Aš Loretai pasakiau, kad po skalbyklos apdovanosime save citrinų pyrago gabalu, tarsi norėdama papildomai paskatinti žengiančią keliu moterį. Judėjome įkalnėn, į senovinę kaimo skalbyklą, kuri, regis, jau seniai neteko savo pradinės paskirties. Man tai buvo kelias į kitokią erdvę – ten, kur švara per amžius buvo beveik šventa, o purvas – tik priežastis kasdienei švaros Skaityti daugiau
0
-
Patirti akimirką, kai niekas nieko iš manęs nereikalauja. Niekas – tai reiškia net aš pati. Ten, kur nebeturiu jokio vaidmens rekvizitui, išrikiuotam užkulisiuose – nei pirkinių sąrašui, nei pusryčių blynams, pilnai pašto dėžei, nei tiems neužbaigtiems reikalams. Viskas – kažkur toli toli… Tą rytą mėginau patirti tokią tylą. Ir man pavyko. Kai nebeskaičiuoji laiko atliktų Skaityti daugiau
0
-
– Mama, tu teisi, aš dažnai renkuosi komfortą, – sako sūnus.– O kas yra tavo komfortas? – klausiu. -Aš tai įsivaizduoju: minkšta lova, geri batai, puodelis arbatos be jokios skubos. Gal vonia su neslystančiu dugnu ir kvapniu aliejumi. Komfortas – kaip fizinis švelnumas. O koks jis tavo? Ką veiki kai renkiesi savo “komforto zoną”?– Nieko, Skaityti daugiau
0
-
Mano knyga gavo krikštą Žemaitijoj! Lėkėm ankstyvą rytą su mylimu žaliais laukais knygas gabendami. Malūnai sparnais mojo, vėjas žvarbus tądien ūbavo, vistiek blakstienų galus įkyrus spindulys per langą spigino ir žaluma kūnus iki ausų galiukų pavasariu užpylė. Tryškiai pakelėj žiedlapių purslais sveikino, laiptuota versminga Virvytė tolyn vijo prakeleivius, paukščius pulkais į dangų sukėlė. Ties įdubusiu Skaityti daugiau
0
-
– Vėliau paskambinau mamai ir mes abi pasijuokėme iš to kaip aš darau… Ir iš to paties, ką daro ji. Nes ji, žinokite, daro lygiai kaip aš. Ilsisi tik tuomet, kai negyvai nusikala. – Ji daro taip pat? – Paprašiau bent atostogose neplauti indų ir nieko netvarkyti… Tikrai, elgiasi kaip aš… – Arba labiau – Skaityti daugiau
0
-
Aš itin lėtai vairavau, pakelėje žvilgsniu palydint pulkus žydinčių vaismedžių ir krioklius puošnių vijoklių. Važiavom dviem ekipažais: vienas priekyje, maniškis vingiuotu keliu į kalną kilo tvarkingai iš paskos. Nesinervinau dėl važiavimo lėtumo, nes skubėti neturėjome kur. Rūku apsigobę kalnai slėpė nuogumą, bet kyšančios kupros aiškiai bylojo, kad lendam į kažkokius senovinius reikalus. Tolumoje bangavo kokie Skaityti daugiau
0
