vandeninės moterys
-
Jei mano kelio atkarpas reikėtų pavadinti serialo epizodu, pavadinčiau jas taip. Buvau drėgmė – besiskverbianti į viską: namus, namų šonkaulius, vagotą močiutės odą, tylą tarp žodžių… į vyriško švarko atlapą, žmogaus akį, šuns kailį, pirties akmenį. Drėgmė – gyvastis, kuri smelkiasi. Versmė teka. Tas pats vanduo, bet misija visai kitokia.Drėgmė pamaitina, pagydo, suvilgo sausros pravertas lūpas, atgaivina Skaityti daugiau
1
-
Aš Loretai pasakiau, kad po skalbyklos apdovanosime save citrinų pyrago gabalu, tarsi norėdama papildomai paskatinti žengiančią keliu moterį. Judėjome įkalnėn, į senovinę kaimo skalbyklą, kuri, regis, jau seniai neteko savo pradinės paskirties. Man tai buvo kelias į kitokią erdvę – ten, kur švara per amžius buvo beveik šventa, o purvas – tik priežastis kasdienei švaros Skaityti daugiau
0
