Aš Loretai pasakiau, kad po skalbyklos apdovanosime save citrinų pyrago gabalu, tarsi norėdama papildomai paskatinti žengiančią keliu moterį. Judėjome įkalnėn, į senovinę kaimo skalbyklą, kuri, regis, jau seniai neteko savo pradinės paskirties. Man tai buvo kelias į kitokią erdvę – ten, kur švara per amžius buvo beveik šventa, o purvas – tik priežastis kasdienei švaros rutinai.

Pakeliui įsivaizdavau ten besirenkančias moteris. Jos ateidavo švarintis. Skalbti. Išsigryninti. Juk iškalbėjimas irgi švarinimosi forma? Lyg tekančiam vandeny ištirpstantys dienos likučiai, drumzlės, nuosėdos.

Eidama galvojau, koks svarbus yra gebėjimas nelaikyti savyje drumsties. Išlieti iš vidaus, nuskalauti nuo išorės – visa, kas trukdo laisvai tekėti. Nesvarbu, kiek kelio prireiktų iki versmės būvio. Tai vandeninės moters instinktas.

Kai kasdienybė į tavo dieną netyčia įvarvina šlakelį ironijos, šaukštą paslėpto kaltinimo ar lipnių kaip sirupas liaupsių, kai iš dugno ima kilti praeities nuosėdos, kai ateities srovės sukelia bangavimą dėl to, ko dar išvis nėra – tada – tampa būtina. Įvardinti.

Aš jau seniai žinau, galiu gyventi srauniai kaip upė. Patirti gylį ir krioklio jėgą. 

O mes vis einam įkalnėn.

Man patinka vanduo. Patinka rašyti. Patinka kalbėtis taip, kaip mes kalbėjomės tą dieną. Be skubėjimo, su patylėjimais ir vietomis stipresniais plūstelėjimais. Mūsų skalbinius namie mirkė skalbimo mašina, o mes judėjom savo vaga. Lyg tikros deivės, o ne paprastos namų šeimininkės.

Pagaliau atėjom į spengiančią tylą – baltai žalsvos pavėsinės žiotis,¹ kur, regis, vis dar kažkas laisto augalus patvinusiomis šaknimis. Tos moterys, apie kurias eidama galvojau – jų mamos, jų močiutės – jos labai seniai čia viešpatavo. Rytą ir vakarą, kai atlėgdavo karščiai.

Pasmilkėme citrinžolę papartyje. Sėdėdamos ant senų skilusių skalbyklos kriauklių surašėm į akvarelės skiautes viską, ką norim išplaut ir panardinom į tekėjimą. Rašaliniai žodžiai ištirpo, išblyško, kol pamiršom jų prasmę. Palikom ten, vandenyje.

Ir, o džiaugsme – puriausias pasaulyje citrinų pyragas Vyšnaitės bare tą dieną mums abiems buvo gerokai per saldus.

1. Veiksmas vyksta Canillas de Albaida kaime, esančiame Andalūzijoje, kur vyksta moterų stovyklos. Arabiškai „albaida” reiškia „balta”. البَيْضَاء (al-Bayḍāʼ) yra moteriškoji forma žodžio „baltas“ (balta). Tai gali būti vietovardis, moters vardas, arba simbolinė nuoroda į švarą, tyrumą, dvasinę šviesą. Kai kuriose poetinėse tradicijose, „balta“ (al-bayḍāʼ) vartojama metaforiškai — kaip aušros, dvasinio pabudimo ar tyrumo simbolis. ↩︎