Sakykit, ar tikite, kad svajonės pildosi? Mano pildosi viena po kitos. Vis pasvajodavau, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės sėstų prie bendro vaišių stalo, dalintųsi gėrybėmis ir gerais sumanymais. Šypsojomės vieni kitiems, gėrėm žolelių arbatas ir raikėm pyragus. Gyvenu savo svajonėj… Tuo metu mano dukra ant smėlio po suolu, visiems nematant, nupiešė didelę širdį.
Ponia Eugenija sukvietė mus į arbatvakarį. Kmynai, ramunėlės, liepžiedžiai (juk sėdėjome liepų paunksnėje – tai kaip be jų), šeivamedžiai, čiobreliai, raudonėliai iš dideliausio termoso liejosi beveik iki sutemų… O jau kai mišinius pradėjome pilstytis ir spėlioti – užvirė pievų alchemijos laboratorija. Net trauktinukės receptą gavome. Kad ją kur dvidešimt devyni! Reiks pabandyt.
Citrinomis apdalinti, gudrybių primokyti ir skanėstų prisivalgę išsiskirstėme. Trumpam. Nes netrukus – Obuolinės ir obuolių pyragų konkursas. Ir vėl kaimynų balius, arbatos ir pyragai.

Bendruomenę kuria bendrumas. Bendra veikla ir jos ritmas. O paprasčiausia veikla – kaimyniškas bendravimas. Jam nereikia daug, kartais užteka saujos medetkų. Pyrago gabalėlio, mažo preteksto – jaukiai surengto arbatvakario.

Išsiskiriant Eugenija pasakė: „Mokėkime džiaugtis tuo, ką šalia turime.“
Ačiū.