Šią, patogiai įsispraudusią į vėsią tarplangę, įamžinau viename tolimame, labai artimame kaime. Mielai nufotografuočiau visas siaurų gatvelių kates, bet jos nenori. Pozuoti nepatiko ir šiai, galbūt, popietę ji buvo per daug tingi ir soti, kad spruktų iš mano telefono objektyvo.
Prisiminiau, kaip vaikystėje parsiviliojau šalia namų mažą sušalusią katytę. Atrodė, kad ji amžinai bus maža ir sušalusi, jei nepriglausiu. Paprašiau mamos leisti ją palaikyti ant namo laiptų. Kitą dieną ji jau buvo koridoriuje. Trečią susitarėm: tik šalia virtuvės. Ketvirtą dieną taisyklių katei nebebuvo – voliojosi šuns guolyje, murkdavo ant senelio krūtinės, o vasarą šildydavosi tiesiog ant verandos stalo.
Nuo tada supratau, kad katės valdo.

Dabar irgi bandau vieną jaukintis. Nakčiai šalia citrinos pastatom dubenį su porcija gero pašteto. Rytais maisto nebėra, bet ir katės nematyti. Džiaugsmas apima vistiek, kai pamatau švariai išlaižytą tapas. Greičiausiai, čia tik puikybė kartais prabyla, kai manome, jog galime pirkti kates. Katės iš tiesų neparsiduoda už paštetą. Netrukdo tuo tikėti ir toliau pirkti paštetą, netrukdo gyventi, netrukdo, jei nori, ir mirti iš nuobodulio. Dievo siųsti sutvėrimai, mokantys žmones tikros laisvės.
Kada noriu.
Kaip noriu.
Ką noriu.
Skamba pernelyg paprastai, atrodytų, net velniškai lengvabūdiškai, bet taip nėra. Nes žinoti, ko iš tiesų nori, ir elgtis pagal savo norą, o ne pagal kitų lūkesčius, gali ne kiekvienas.
Katės gali.
Tegyvuoja katės.
Su Tarptautine kačių diena.