Jei tik mokėčiau auginti vaiką be jokios grąžos. Kai save atiduodi ir nieko nelauki atgal. Kai nugremži medaus nuo sienelių, kantrybės nuo slapčiausios lentynėlės, miego likučius, visą sielą, standžiai prikrauni kuprinę ir paleidi žmogų į gyvenimą. Be tikimybės, kad kažkada sugrįš su dovanom ramiai savo tėvų senatvei. Kai be jokių lūkesčių ir dosniai duodi be menkiausios vilties, kad tau atneš stiklinę vandens. Be įtampos kažką turėti iš tėvystės. Be baimės likti vienu.

Jei tik visi pasaulio tėvai užaugintus vaikus mokėtų paleisti iš meilės, ne nusivylimo, nevilties, ne piktumo. Tik tada įvyktų stebuklas: dygliai virstų švelnumu, o ilgai puoselėti rožių krūmai sužydėtų pienių pieva širdyse. Ir pūkais pakiltų nuo savo pačių lengvumo.

Jei tik būčiau mokėjusi auginti vaikus be jokio naivaus lūkesčio, kad kitą dieną turėsiu daugiau laiko stipriai apkabinti, pažiūrėti į akių dugną ir atvirai pakalbėti iš besąlygiškos meilės erdvės. Būčiau visas atidėtas mamos pasakas atidavus tą pačią akimirką. Jei tik būčiau žinojus taip gerai kaip šiandien, kad sekti pasaką savo vaikui yra didžiausia šio vakaro privilegija…  Tuomet būtume kiekvieną dieną sukūrę po naują princesės istoriją. Tokios  motinystės vis dar kantriai mokausi, kai gera būti, gera avytes paleisti. Tikiuos, jie gyvens pasaulyje, kai savo vaikus augins be grąžos. Ir be atidėtų rytdienai pasakų. Laimingus, laisvus ir iš tiesų labai mylimus.