Ji būna visokia. Kartais pūsta, kartais trapi, kartais susmegus, šlapia, tanki kaip žemė po liūties. Būna kieta, tiršto skonio, o kartais mano duonoj skylės ir skersvėjai pučia. Aš kepu ją tikrai ne kiekvieną dieną, bet kai kepu – tai ne receptas, tai šiandieninė būsena, susigėrusi į rankomis iščiupinėtos duonos tešlą.

Visada kepu iš gerumo, ramybės, iš gilaus susitaikymo ir meilės. Mano duonai niekad nereikia ypatingų produktų, tik to ką turiu ir buvimo – kai gali kartu palaukti, truputį paaugti, kvėpuoti, matuoti laiką tik duonos kepimu. 

Šiandien kepiau duoną iš kapotų ir nuplikytų avižų. Iš varškės. Dėjau linų sėmenų, aguonų, gardaus alyvuogių aliejaus, šaukštą cukranendrių sirupo, žiupsnį druskos, kmynų, miltų, saują juodos knyvos. 

Per orkaitės langą stebėjau duoną kaip kelių dalių spektaklį. Pūtėsi, leidosi, pampo kraštai, skrudo skūra… Tris kartus ištraukiau, tris kartus grąžinau pakentėti – tarsi grūdinčiau vargšę karštyje. O ji gavosi traški, suraukta pluta, riebi, šventinė ir skoniu turtinga. Kaip atskiras rimtas valgymas. O stebuklas įvyko ne tada, kai iškepė, o kai atvėso. Minkštumas prarado karštį ir įtampą, gyvenimo palaima sustingo mažam duonos gabale. Kepaliukas įgavo savo paprastą duonišką meilės prasmę.

Riekes pasibarstėm žvilgančiais druskos žvynais ir duona užkūrė mūsų sekmadienio pokalbį dviese.

Kartais kepu avižinę, kartais kukurūzinę. Kartais įmaišau virtų burokų, morkų, o kartais kepu iš migdolų, graikinių, kokoso, iš visokių sėklų, pridedu varškės, sūrio, jogurto, miltų plikytų, sijotų – visaip. kepu iš nuogirdų, įpūdžių, pasiutusio įkvėpimo. Iš širdies ir didelio noro tiesiog pamaitinti. Kiekviena duona – kaip pasakojimas iš dūšios ir niekada tokia pati. 

Ir vaikai niekad neatpažįsta: 

Mama, kas čia?

Čia, vaikai, mano duona. 

Manau ir patys kažkada keps… Kokia bus jų duona?