Kol dar esu čia… Kol dar esu čia… Vis kartojau mintyse, ką turiu padaryti prieš išvykstant. Lenkiau pirštus vėl ir vėl: bijūną palaistyti, į laiškus atsakyti, apmokėti, sudėlioti sausus vaikų drabužius, išvirti, išvėdinti, užrašyti naują, surasti seną, prisiminti pamirštą…

Užsibuvusi „čia“, nė nepastebėjau, kaip jau vaikštinėjau po Belgijos gatves. Šioje vietoje lyg ir istorija turėtų baigtis, bet nedavė ramybės išvykimo slenksčio mantra „kol dar esu čia…”. Žinau, kad jei būsiu atidi – atsakymas ateis savaime. Visada ateina. Išsitraukusi iš kuprinės gertuvę gurkštelėjau vandens. Pajutau salstelėjusį figų lapų kvapą ir skonį. Tą patį, kai prieš kelias dienas į gertuvę plikiau arbatą. Kuprinės dėžutėje dar turėjau graikiškų riešutų – irgi kelioninių. Jie buvo krienų skonio, nes laikiau namie stikliniame inde, kuriame per Velykas kartą serviravau krienus.

Skoniai ir kvapai iš praeities pasklido manyje ir įsismelkė, lyg skradžiai į ištroškusią žemę. Sekundei persikėliau į namus. Stovėjau šalia savo senovinės indaujos su riešutais. Krienais. Džiovintais figų lapais. Su viskuo, kas kada nors joje buvo saugoma. Pajauta buvo tokia stipri, kad patikėjau dar kartą, jog galiu ten būti čia, o čia būti ten vienu metu.

Krienai iš stiklainio niekada visiškai neištuštėja, ane? Kaimo figmedis turi neįtikėtinai ilgus pirštus – juk taip? Ir aš – net jei išeidama viską palieku, indas po manęs niekada nelieka visiškai tuščias.

Buvimo pėdsakas visada visur lieka – tylus, nematomas, bet tiek pat tikras. Lyg prisilietimas, kurio nematai, bet oda jį atsimena. Gyvenimo metafizikoje ribos ištirpsta. Laiko ir vietos sąvokos mums reikalingos tam, kad nepavėluotume į traukinį, egzaminą ar prie altoriaus. Lyg ir džiugu atrasti, kad iš tiesų niekur nevėluojam, kaip ir iš niekur negalima visiškai išeiti. Mano buvimo pėdsakai lieka. Liks ir ten, ir čia. Visur. Žemė, kurioje gyvenu – ji didelis indas.

Užsirašau patarimą sau pačiai, kuriuo dar kartą taip stipriai patikiu:

Žiūrėk kokius savo buvimo pėdakus palieki kitiems. Stebėk ką pili į savo gertuvę. Nes esu indas, iš kurio niekada niekas visiškai neištuštėja.