Yra dalykų, kurių privalau atsisakyti, kad galėčiau judėti. Pirmiausia – savo tekstų. Išleidžiu juos į pasaulį, o jau po penkių minučių grįžtu jų taisyti, lyg kokių smunkančių vaiko kelnių. Braukau, kaitalioju žodžius, sakinius, timpteliu pastraipas… niekada negana. Užsisuku begalybėje. Kol pajuntu akimirką, kai reikia tiesiog palikti. Laimei, po kiek laiko grįžti ten pat nebeįmanoma. Todėl vėliau nebeskaitau savo tekstų, nes ten kūrėjos nebėra. Žodžių prasmės gyvos be manęs, kvėpuoja pačios.

Kūryba – judesys, drąsa paleisti netobulą. Laikydama savo kūrinį įsčiose aš rizikuočiau gerokai apsunkti ir mano būtis taptų nepakeliama. Kuriu, kad viską atidavus sekundei mirčiau. Ir vėl žvelgiu į pasaulį naivuolės akimis. Anksčiau nemėgau daugtaškių. Atrodė kaip neužbaigtos mintys, atodūsiai, nedrąsa. Kūrinys turėjo būti kaip saldus, sunokęs vaisius – sklandus ir užbaigtas. Bet kūryba nokina ne vaisius.

Kūryba – ne tobuli atsakymai. Tai daugtaškiai riešutmedyje. Gyva šaka. Klausimai, kurie verčia stiebtis, o juos išsilukštena jau kiti…

Ech, privalau ir vėl palikti.