Vienam tekste apie meilę aptikau klaidą. Bręsti, o ne bristi buvo parašyta, o gal atvirkščiai, ne tiek svarbu. 

Tačiau kad subręstum tikrai meilei irgi turi per kažką pereiti, lyg braidant? Per netektis, baimes, savo pačios naivumą, beviltišką nuobodybę, atstūmimą, nežinomybę, aklą susitaikymą su Dievo duotu išbandymu. Meilė užplūsta tarsi šilta banga, švelniai glamonėjanti begalybę talpinantį kūną ir saulėje pasvilusį sprandą. Kelias vingiuotas, ne visad žavingas, ne visad eiliuotas, mįslingas, kai žengiant prireikia slaptažodžių ir atradimų apie save pačią. Toks kartais būna ėjimas į atvirą ryšį su savo žmogum. Į artumą. Į pašaukimą maudytis meilėje. Kiek lemta, kiek duota, kiek liko. Kol nuo laiko tėkmės ims raukšlėtis delnai, nuo padų nuslįs senas nuospaudas gydę pleistrai.

Jei bijai sušlapti, lieki sausas. Lieki krante.

– Ei, apie ką tu? – pamosikavo savas žmogus ranka priešais artėjančią šilumos bangą.

– Apie meilę, – sakau. 

Ir apie tai, kad į meilę kartais bristi tenka per bangas. Arba per paliktas tekste gramatines klaidas.