– Kaip tau taip pavyksta? – klausiu.
– Nieko daryti nereikia, – atsako jis. – Jos pačios auga – štai kur tikrasis gerumas.

Jis įkvepia mane tylia sodininko geradaryste, aš įkvepiu jį – žinau. Mūsų žydintis kiemas įkvepia mus dar kartą patikėti begalybe. Amžinas ciklas, lydimas rožių ir sodraus žydinčių liepų kvapo.

Net tai, kam nesuteikiame ypatingos prasmės, gali įžiebti tikėjimą šalia esančio padangėje. Pavyzdžiui, aš, stebėdama Sauliaus puoselėjamą rožyną, seniai patikėjau grožiu iš purvo. Besąlygine meile. Nepailstamu gamtos žydėjimu net po šalnų.

Šiandien gaminsiu rožių ledus – tau, kurio švelniam rūpestyje viskas pražysta.
Šios kvapnios, lipnios pirštais varvančios ledų upės – tarsi vasaros linkėjimai, kabinami išsyk dideliu šaukštu.
Giliai įkvėpdama vaisinio rožių kvapo, dovanoju sau išminties žydėti ir kurti – be vargo, gyvenimo šviesoje. Su lengvumu.

Įkvėpimas ir Tavo desertui:
Maria Kiuri damaskinė rožė desertams labai tinkama. Išviriau puodelį sirupo su neperpjautu abrikosu ir rudu cukrumi. Suplakiau graikišką jogurtą ir grietinėlę, įmaišiau sirupą, šaukštą liepų medaus bei cukruje išmirkusius rožių žiedlapius. Ledus dar palaikiau šaltai. Porcijas papuošiau šokoladine mėta, smulkiomis kokoso drožlėmis ir šviežiu rožės žiedlapiu.