Žinok, ir man taip nutinka.
Turiu omeny – jaučiu ir žinau: esu ten, kur turiu būti. Ir staiga – kažkas sudrebina. Vietoj lipšnaus „buenos“ pasveikinimo – antausis.
Sakysi, tai išbandymas? O gal maža properša dar vienai galimybei pasukti atgal?

Mano „viskas bus gerai“ dabar tau gali skambėti lyg nepadori gražbylystė.

Tai aš. Pakliuvusi į skausmingą tėkmę. Vakar susitrenkiau koją.
Todėl šiandien plaukiu gerokai atsargiau – šiek tiek lanku. Apiplaukdama aštrų povandeninį akmenį.

Kliūtys yra. Ir bus.
Net srauniausiame vingyje jų neišvengsim.
Jei nebūtų jokių pavojų, mes visi amžinai liktume šiltam smėlėtam krante, susiraitę gemalo poza ant gėlėto močiutės rankšluosčio. Nebent upė būtų saldus tos pačios močiutės spanguolinis kisielius.

Tai – mano šaltoji, skaidrioji, nuostabioji versmė.
Tai – tavo pačios gyvybės įsčios.
Judėjimas pirmyn reikalauja budrumo. Dabar esu greitkelyje.
Nesinori pakeliui į atgimimą gėdingai mirti nuo bitės įkandimo.

Tau tereikia kvėpuoti. Ritmingai, giliai.
Aš išbandžiau: žinai, banguoju pirmyn nieko ypatinga nedarydama.
Tik būdama. Tik kvėpuodama.
Su troškuliu horizonto rūkui – net jei kol kas jame nieko ryškaus.

Jau sakiau tau, mieloji: vakar irgi susitrenkiau koją.
Galvoju – taip tikrinamas mano pasirengimas būti.
Tikėjimas. Tvermė. Atsidavimas.

Pasakyk „taip“. Aš tau tą patį pakartosiu – pritardama. 

Aš kvėpuoju. Kvėpuok ir tu.
Tai viskas, ko dabar mums tikrai reikia:
paprasto…
namiškių…
laukiančios…
puikios…
namų…
moters…
budrumo.

Ir netrukus vėl šmėstels vilties ženklas – būk tikra.
Įsižiebs nauja tavo tikrovė.
Dviguba riebi vaivorykštė priešpiečių danguje. Kaip tada!

Netektis nebaisi. Tai – dalis mano kelio. Ir dalis manęs. Lieku GYVA. Atidi. Apsirengusi dar vienam stebuklingam drugelio virsmui, iš kurio – jokio kelio atgal, anei voratinklio gijos įsikibti.

Todėl būk rami. Rašau tau iš vidinės pilnaties. Iš meilės ir tiesos. Sumišusios su pakelės dulkėm, akmenėliais, žemuogėm ir tyliai zvimbiančiais vabzdžiais.

Išgerkime kavos dviese.
Pamatysi – viskas bus gerai. Apkabinu taip, kaip apkabinti gali tik upė.