Jausmas, lyg šliaužtų kūnu sraigės. Taip būna, kai išgirsti kažką išties tikro. Kai keptų obuolių putėsiai nejučia tampa Atlaidų švente, giminės stalu, šiltais krikšto mamos delnais, žydinčiais senelių sodais ir pilnais skvernais pelynų. Laukimu. Paslaptimi. Viltimi.
Klausiau „Beržo šakos“ istorijos: apie vestuvių tortą iš mirkytų džiovintų obuolių, baltymų glajaus ir dailių šokolado brūkšnelių. Tai Širvintų rajono paveldas. Taip darydavo ne iš pertekliaus, o iš išmonės, jautrumo ir širdies begalinių gelmių.
Pirmą kartą sužinojau, kad verdami obuoliai puode garsiai plepa. Kad šutinamų Antaninių net lupti nereikia, nes jų odelės tirpte ištirpsta. Kad lietuviškų vynuogių sėklytes galima išrinkti žiūrint televizorių, o paskui — santykiu vienas prie trijų — išvirti tokią obuolienę, kurios niekaip kitaip neišvirsi. Ir kurios sunku atsivalgyti, nes skanesnės, pasirodo, nebūna.
Kalbėjomės apie „Sietyną“, kuris gimsta pyrago viršuje, tvarkingai kryžiuojant tešlos juosteles. Apie gėlytę iš obuolio skiltelių. Apie sviestinius sumuštinius su obuoliais, kuriuos galima paruošti per dvylika minučių, sulaukus netikėtų svečių. Apie bandutes, giminės smaližių laukiamiausias, gausiai kimštas razinomis, svarainiais ir burokine tarka tarkuotais obuoliais.
Ragavome trupininį pyragą, perteptą obuolių tyre, nubarstytą cukriniu sniegu. Jį iškepė Leontina, viena mūsų rato senjorių.
Ši patirtis ypatinga dar ir todėl, kad tai pirmas toks kartas, kai senjorės ir senjorai, iki tol beveik nepažįstami vieni kitiems, kiekvieną savaitę renkasi į ratą ir keičiasi savo patirtimis. Žodis po žodžio atrandame, kiek daug mus jungia. Tai Idared obuolių rūšis, nes ji ir jai, ir man pasirodo pati mėgstamiausia. Mus vienija meilė sodriam obuolinio kepinio kvapui su cinamonu ir kardamonu. Kartais jungia labai aiškus žinojimas, kad norime čia būti drauge.
Valanda prabėga akimirksniu. Žinau, kad ir pusmetis prabėgs greitai. Todėl noriu viską išgirsti.
Taip įsibėgėja pusę metų truksianti „Po obelim“ kelionė. Jos kryptis link Obuoliniųs, Obuolių pyragų konkurso, senjorų virtuvių istorijų albumo, Trakų Vokės dvaro.
Kiekvieną antradienį su Nijole, Genute, Stase, Maryte, Palmira ir būriu kitų aktyvių Senjorų avilio moterų tiesiog kalbėsimės ir būsime kartu. Bet tame paprastame buvime lukštensime virtuvės istorijas taip, kad aplink ims sklisti kepamų pyragų kvapai.
Vis labiau įsitikinu, kad kultūrinė atmintis gyvena ne tik senuose raštuose. Ji gyvena rankose, kurios tarkuoja obuolius. Balse, kuris prisimena mamos receptą. Kūnuose, kurie kasdien išgyvena dalybas ir atiduoda save kąsniais…
Laukiu kitų susitikimų. Nes tai ir yra tikras gerumas – žodis po žodžio atrasti, kiek daug mus jungia, ir drauge pabūti po obelim.
Žinau, suprasite kodėl šiandien mano kūnu šliaužė cukrinės sraigės.

Dėkinga už jautrią akį Virginijai Mikalauskaitei.

Projektą PO OBELIM finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė pagal senjorų užimtumo programą.