Jis vakar priskynė sultingų rabarbarų, nulupo rausvą odą ir supjaustė smulkiais įstrižais gabalėliais. Užpyliau nakčiai cukrumi, nė nežinodama, kas iš jų bus. Vaikystėje rabarbaro lazdą merkdavom tiesiai į cukrinę ir susiraukus šventėme artėjančią vasarą.
Sekminių rytą diakono pasakyta mintis, kad turime visuomet palikti vietos Šventajai Dvasiai, mane lydėjo iki pat upės. Maudynės buvo puikios. Su vandenin įsibridusiu kūdikiu, iškylautojų dūmais ir aviganiu ant kranto. Sakau jums, tikra vasara: kai plaukiau, šaltis antkaklio nebeužmovė, krantų žaluma net smilkinius spaudė.
Pasileisti palei srovę. Išbūti saulę, griaustinį, šunis, nepažįstamų žmonių kalbas ir tuos skęstančius rabarbarus rožiniam cukruje.
Unė suplakė tris kiaušinio trynius, kol plepėjome apie improvizacijų galią. Sakiau dukrai, kad kūrybiškumas nėra verti karolius iš nusipirktos prabangos. O tu man suverk karolius iš pievų ir miškų, gali?
Baltymus plakėme su druska, dar nežinodamos, kur juos dėsim. Į trynius bėrėme vanilinio ir cinamoninio cukraus. Ėmiau kelis šaukštus graikinio jogurto, jame paskandinau šaukštelį kepimo sodos. Vaikams nesustodama kalbėjau: būkit geri, kurkit iš nieko, iš to, kas po ranka, kas širdy, pamary, kas lysvėj. Kitaip tai tik vartojimo instrukcija, apkaustai, o ne kūryba.
Sezamų pastos šaukštą ar kelis, žemės riešutų miltų ir kukurūzų krakmolo kaušą… šmaukšt į visą plaktą marmalą. Gavosi skystos grietinės tirštumo tešla. Supuolė vidun ir tie vakarykščiai rabarbarai. Rūgščiai žali, sukūdę. Sirupą pasilikau pyragui palaistyti.
Toks keistas derinys: žemės riešutai su rabarbarais. Purus, drėgnas, erdvus. Gavosi stebuklingas. Tikras Sekminių pyragas.
Pabandykit. Tik palikite vietos dieviškai kūrybai.