Staiga suprantu: vanduo su citrina, ledu ir paskendusia muse, keptos bulvytės ir vėjas nakties karštyje – tai geriausia, kas šią akimirką galėjo man nutikti. Ir tas nelaimingas loterijos bilietas, paduotas tiesiai nuo José krūtinės. Ir kava po eurą keturiasdešimt kaimo aikštėje, po mediniais ventiliatoriaus sparnais, persisunkusiais vytinto kumpio kvapo. Žali kankorėžiai – kaip tik tokie, kokių man reikia. Jie ant svetimų balkonų, bet vistiek gėris. Druskinga banga į nosį. Rytas su mylimuoju ir kava dukros nulipdytame puodelyje… Gal aš tikrai esu dosnaus milžino delne?

Ilgokai užtruko, kai jaučiuos tik ant slenksčio tikrosios savasties, bet dosnumą jau imu iš niekur semti. Radau upę, energija grįžta. Ne iš priekio, ne iš įtempto planavimo pirmyn, o iš atgal. Tėkmė stumia. Grąža – ne trupiniai, o srovė į nugarą.

Gyvenu stebuklais, kurie netelpa į sąskaitą: kai užsisakai tik taurę, o gauni dar ir tapas. Kai nori pailsėti nuo dienos įspūdžių ir staiga ant stalo atsiduria krepšys sunokusių vaisių. O dar išgirdau iš išmintingų žmonių, kad citrinos kaupia mėnulio šviesą ir tyliai ją atiduoda mūsų kasdienybei. Visada žinojau, kad mėnulis man šypsosi.

Krinta tiesiai po kojomis mažos auksinės monetos, rastos mano duonos miltuose. Netikėti dovanojimai, kaip suspėti surinkti. Žydintys kaimai nuo Rytų iki Pietų – su savo katėmis, girliandomis, tiltais per upes, vaikais, senoliais ir sekmadieninių vaišių likučiais ant grindų tampa mažučiu veidrodžiu to, kas amžina. Kūrybos ir naujų atradimų džiaugsmu.

Ir aš esu kaimo kūrėja. Paprasta moteris, kurios erdvė – baltas popieriaus lapas ir jo begalybė. Dieve, leisk man kvėpuoti, stebėti, rinkti ir kurti.

Linkiu tėkmės, kuri stumtų iš nugaros. Žvaigždžių šviesos, kuri maitintų mūsų vaismedžius. Laimės tyrinėti, atrasti, vėl ir vėl kurti savo mažą didelį pasaulį.