Aš itin lėtai vairavau, pakelėje žvilgsniu palydint pulkus žydinčių vaismedžių ir krioklius puošnių vijoklių. Važiavom dviem ekipažais: vienas priekyje, maniškis vingiuotu keliu į kalną kilo tvarkingai iš paskos. Nesinervinau dėl važiavimo lėtumo, nes skubėti neturėjome kur. Rūku apsigobę kalnai slėpė nuogumą, bet kyšančios kupros aiškiai bylojo, kad lendam į kažkokius senovinius reikalus. Tolumoje bangavo kokie šeši melsvi horizontai, pilkšvas jūros plyšys, iš vienatvės greta kelio kaukė parūdijusios pašto dėžutės žiojančiom burnom. Aš kalbėjau su moterimis, kad pati kelionė dar dosnesnė vaizdais, nei mūsų kelionės tikslas – arabiškas kaimas kalno viršūnėje.
– O tau patinka rožės? – paklausė manęs, kiek netikėtai.
– Taip. – O iš tiesų pagalvojau “iš kur žinai, Safia, mieloji?..”
Klausimas man pasirodė labai skvarbus, beveik intymus, nes rožės man pradėjo patikti tik tuomet, kai pamilau save iš naujo.
– O rožių kvapas tau patinka?
– Labai. Namie auginam rožes… Jis augina, aš uostau ir grožiuos.
Moteris jau laikė rankoje atsuktą rožių aliejaus buteliuką, kai vairuodama ištiesiau riešą vienam lašeliui nostalgiško kvapo.
– Aš nebesikvėpinu, Safia. Citrinžole, neroliu, rože, migdolais – nebent… Man per klampu, per tiršta kvepalais kvėpintis.
Toks jausmas, kad ji viską žinojo iš anksto. Ir ji, ir Rouz, Filipa, Barbara, Felicija, Raimonda. Arba mes viską jautėm tą patį, ką žinojo Jurga. O gal Jurga jautė, ką žinojome mes. Taip vieną pavasario dieną visos susitikom prie akvarelės lapais padengto stalo, nukrauto sultingom citrinom, kalnų gėlėm, ornamentais išpieštom lėkštėm. Su teptukais rankose ir blyksniu nuojautoje, kad gausa prasideda nuo vieno vienintelio lašo. Kad grožis patiriamas per širdį, skambesys per tuštumą, o gyva spalva visuomet turi gylį, svorį ir savo pačios priešybę. Kad tapyta citrina gali būti sultingesnė už ką tik nuskintą nuo medžio. Kad tapyti yra menas suvaldyti, bet ir paleisti. Kol tapėm, nieko negirdėjom, nekalbėjom, beveik nevalgėm ir negėrėm. Baseinas buvo vienas pats sau, o mes iki kaklo maudėmės akvarelėje.
O dabar taip norisi ir vėl pasikvėpinti riešą rožėm!
SCENTED MEMORIES
I drove very slowly, my gaze following the clusters of blooming fruit trees and cascades of lush vines along the roadside. We were traveling in two vehicles: one ahead, mine following closely up the winding road towards the mountain. I wasn’t bothered by the slow pace, for we had no need to rush. The mountains, shrouded in mist, hid their nakedness, but the rising ridges clearly signaled that we were approaching something primordal. In the distance, six blue horizons shimmered, with a grayish sea crevice in between, and solitary, rusted mailboxes along the roadside gaped like open mouths. I spoke with the women, telling them that the journey itself was even richer in imagery than our destination – an Arabic village atop the mountain.
„Do you like roses?” she asked me, somewhat unexpectedly.
„Yes.” – But inwardly, I thought, “How do you know, Safia?”
The question struck me as probing, almost intimate, for I had only started to appreciate roses when I learned to love myself again.
„Do you like the scent of roses?”
„Very much. We grow roses at home… He grows them, I inhale their fragrance and admire them.”
The woman was already holding a bottle of rose oil in her hand when, while driving, I extended my wrist to receive a drop of nostalgic scent.
„I don’t wear perfume anymore, Safia. Lemon balm, neroli, rose, almonds—only… Maybe. It’s too heavy for me now, too thick to wear a heavy commercially created scent.”
It felt as though she had known everything in advance. She, and Rose, Philippa, Barbara, Felicija, Raimonda. Perhaps we all felt what Jurga knew already. Or maybe Jurga sensed what we all knew. And so, one spring day, we all met around a table covered in sheets of watercolor paper, laden with juicy lemons, mountain flowers, and plates adorned with ornaments. Brushes in hand and a flash of intuition that endless abundance begins with a single drop. That beauty is experienced through the heart, sound through emptiness, and that living color always has depth, weight, and its own opposite. That a painted lemon can be juicier than one just picked from the tree. That painting is the art of mastering, yet also letting go. As we painted, we heard nothing, spoke little, ate almost nothing, and drank scarcely. The swimming pool remained all alone, while we were immersed up to our necks in watercolor.
And now, I long so much to once again receive a drop of rose scent on my wrist.