Rašysiu čia apie save, todėl gali būti, kad tas pats veikia ne visiems.
Seniai labai seniai vieną dieną pasijutau nelaiminga. Ir kai pusiau plyšo širdis nuo gailesčio sau ir nepakeliamo liūdesio, iš skausmo surikau kažką sau po nosim apie nelaimingą meilę… Juodi žaibuliniai debesys tą akimirką išsisklaidė, o į paviršių iškilo vienintelė tiesa. Jei dar manyje gyva meilė, tai ta meilė yra man priklausanti vidinė šviesa ir pati sprendžiu kada pačiai joje šildytis, kada, kiek ir kam dalinti. Pastebėjau, kad sekant šia šviesa nebebaisu pasiklįsti. Pasidariau bebaimė. Be to, meilė yra mano, kaip žmogaus, skiriamasis bruožas nuo roplių – taip atradau aukso grynuolį giliai savo pilve, nors tuo metu atrodė, kad viduriai išpūsti nuo savo pačios nelaimingumo ir nepakeliamos vienatvės. Dar radau sparnus.
Vis su didesniu pasigėrėjimu kasdien aptikdavau savyje tą Dievo duotą talentą – pastebėti grožį, mylėti gyvenimą ir save, kaip to gyvenimo veikėją. Kartu aplankė supratimas, kad imti, kaip ir duoti yra ne pasyvus, o aktyvus ir sąmoningas veiksmas. Išmokau nebeimti bet ko, tik tai, ko nori mano širdis. Juk tai ne tas pats, kas gauti ir ko pakeisti negali… Meilė, maniau sau, yra mano bilietas į laimę! Kiek vėliau aptikau, kad visai ne bilietas, o tik vairuotojo teisės, nes mano laimė būti nuolat kelyje, o ne kalno viršūnėje ar šiltnamio vidury…
Taigi, dabar viskas atrodo taip paprasta. Esu laiminga ir gyvenu su savo gyvenimo palydovais – vaikais, mylimu vyru, dviem šunim, kate, bendruomene dviejuose skirtinguose Europos pakraščiuos, įdomiausiais pasaulyje užsiėmimais, savo jaukiausiuose namuose ir paprastoje, bet pačioje tikriausioje laimėje, kuri kasdien vis kitokia. Laimė yra gyva, todėl ji auga, bujoja, meta lapus, kartais žydi, kartais nusususi riogso, lūžta, vėl atželia… Ar bijau ją prarasti? Ne, išvis ar įmanoma prarasti tai, ką visą gyvenimą nešiojuos savo širdy ir virdama sriubą gausiai dedu į savo mylimųjų pilvus?.. O baimės veda į tamsą, kurioje galioja ne gyvenimo, o tik išgyvenimo mechanizmai. Jie svarbūs gyvybę išsaugant, bet ne ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje.
Žodžiu, savo knygas rašau apie save. Šią stengiausi rašyti itin jautriai, bet labai paprastai ir tirštai. Kai semi šaukštu skystimą kartu su valgio gabalais. Ir vėl aš apie sriubas, troškinius… Nes noriu mažu teksto kiekiu, bet sočiai perduoti kasdienybės įžvalgas savo pačios septyniems ir kitiems vaikams, paaugliams, gal net suaugusiems, ieškantiems ramybės. Mano knyga – literatūrinė esencija, dar vienas tylus raginimas gyventi taikoje su savimi ir visu pasauliu. Kas bebūtų.
Ryt, trečiadienio vakarą, kviečiu į VAGOS knygyną OZE pasikalbėti apie mano naują knygą “Angelai yra žmonės”. Vaikiškai apie rimtus gyvenimo dalykus. Laukiu ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Vaišinsimės morkų trupiniais, rašysime atvirlaiškius savo mylimiesiems ir dalinsimės pašto ženklais (jau laikas draugės, močiutės klausti adreso ir pašto kodo). Kas ateis, galės įsigyti knygų su autografu arba Angelinos ir Napalio palinkėjimais tiesiai iš mano rankų. Kas nespės, knygą galima įsigyti ČIA ir visuose Lietuvos knygynuose.
