Dukra gavo šokių karalaitės titulą ir pasakišką braunį. Prizą būtų suvalgiusi viena, bet tokį saldų geriau dalintis.
Vakare pasiūlė mano vyrui gabalėlį. Jis mielai pasiliko rytui. Kitą dieną, tik paėmęs pyragą ir šakutę į rankas, išgirdo ateinančius meistrus. Pyragas trumpam su visa lėkšte nutūpė ant palangės. Šen bei ten pasivaikščiojęs grįžo…
O vėliau rado tik tuščią lėkštę!
Vakarop prasidėjo tyrimas. Dėliojome įvykių seką. Skaičiavome minutes. Kas kada grįžo, kas kada išėjo. Vienas sūnus iškart sakė: ne aš, aš laiko neturėjau. Kostas tvirtino net nematęs. Dvynės tuo metu buvo mokykloje.
Aš irgi be ilgų pasiteisinimų buvau išbraukta iš įtariamųjų sąrašo.
– Mama, žinau, tikrai ne tu. Tu nevalgai miltų.
Bet kas tada suvalgė braunį?
Šuo Čino?
Mergaitės buvo girdėjusios, kad nuo tiek šokolado šunį galėtų ištikti bėda. Šuniui nieko. Gal tik kiek daugiau tądien gėrė vandens.
Trinkelių meistras?
Vaikai patys užsistojo, kad ne.
Ir vis dėlto. Man labai patinka tokios bylos. Namų detektyvai amžiams lieka šeimos folklore.

Ir apskritai, manau, kad šeima yra žmonių grupė, kuri mielai daugybę metų narplioja detektyvą „kas suvalgė braunį?“, kol kaltininkas kada nors prisipažįsta pats.

P.S.: Kol parašiau, užsinorėjau šokolado.