Mūsų šventėje visko buvo į valias: gėlių, vaišių, svečių, margumo, gražumo, juoko, kalbų ir širdies balzamo… Moterys nešinos dailiais krepšiais, mezginiais, vaišėmis. Pasipuošusios, džiugios, nes pats atėjimas čia ir yra svarbiausias pradžios ritualas. Tarptautinės mezgimo viešose vietose dienos proga Trakų Vokėje jau ne pirmą kartą surengiama tokia šventė. Ant ištemptų virvių mediniais segtukais prikabinėta spalvingų, raštuotų megztų kūnų, ilgais žiemos vakarais sutvertų tų pačių moterų rankomis. Mezgančio šurmuliuojančio moterų pulko vaizdas viliojo praeivius. Netikėtai priartino kaimynystėje gyvenančius žmones, po parką vaikščiojančius su vaikais, saldainiais dosnų vestuvininkų būrelį.

Aš pati susikaupti mezgimui neturėjau kada, nes visas pakalbinti norėjosi. Visų mezginių ir nėrinių iščiupinėti negalėjau, nes šviežiai rūkyta žuvis tarp pirštų smilko, bet iš toliau pasigrožėti parodiniais darbais galėjai kiek nori. Šnekučiavomės, kad mezganti moteris mūsų viešose erdvėse vis dar neįprastas vaizdas. Gal dėl to, kad ne kasdien tenka matyti moters dėmesį taip ramiai sutelktą į savo kūrinį? Ne į pareigą, rūpestį kitu, ne į buvimą kažkam, o į tą gyvą, rankomis auginamą slėpinį, kuris tuo momentu tampa visu jos pasauliu.

Susikaupusi mezgėja, man regis, išreiškia šviesiausią pasaulyje lengvabūdiškumą. Atsisakymą taikstytis su nuobodžia rutina. Teisę būti sau – su spalvomis, raštais, į savo svajonių tinklus panardintomis rankomis. Kai esame dėmesingos savo troškimams, kai leidžiame sau kurti, nejučia daromės meilingesnės ir artimam savo. Nes tikresnės būnam. Ne atidėtos ateičiai, o žydinčios šiandien. Susitelkusioji į savo kūrybą, ji pasidaro tolimesnė tik kai kuriems. O mylimiesiems ima skleisti šviesą ir šilumą iš pilnatvės ir tvarios begalybės.

O gerbiama Aldona, ištikimoji būrelio dalyvė, pasakė paprastai: „Man pats būrelis yra šventė. Laukiu kiekvieno trečiadienio. Patinka klausytis kitų ir kalbėti…“ Aurelija, mūsų būrelio vadovė pasidžiaugė, kad gera švęsti be programos. Be įtampos. Ir išties – juk pagrindinė programa esame mes, mūsų kalbos ir akyse besivyniojanti dar viena marga istorija.

Štai taip pas mus gerumas, paukščių giesmės liejasi, ir vaišės, ir dovanos po ranka, nes turtingos ir apdovanotos moterys čia susirinko, tikrai, – nuo merino vilnų dangaus, šilko sijonų iki bijūnų perlais žydinčio kiemo.

P. S. O vasarą kūrybos džiaugsmai, panašu, nesibaigs. Laukia pilnas kūrybos džiaugsmo ir paslapties „Slaptasis projektas“, nenustojantys pasikalbėjimai nuotoliu ir žinojimas, kad grįšim į savo eilinius stebuklingus trečiadienius.