Susėdame visos gražios ir truputį nervingos, nes labai norisi pasidalinti, o laiko tiek nedaug, jis tirpsta kaip ledų porcija.
Kalbėjomės, ką gaminame, kai gaminti nenorime. Atrodo, tema pernelyg kūda, kad būtų ką apie ją kalbėti. Bet vos tik ji prasideda, kyla iš gilios atminties podėliai. Pokalbis nuslysta mažiausiai penkiasdešimt metų atgal. Į Ukmergės rajoną, į šienpjovių pusryčius, į laiką, kai lietinius susukdavo į dūdą ir jais kabindavo skystai trintas bulves su spirgais.
O skrylius jūs irgi valgydavot? Pas mus – su spirgais, taukais, plonai iškočioti, rombais sukapoti.
Ir tada maistas atveria praeities būvį. Chruščiovinis skurdas. Penki vaikai, o kiaulę leido tik vieną laikyti. Ir vieną karvę – pamanykit, kokia nesąmonė. Todėl nedaug spirgų ir ne visada. Vieną karvę vistiek slėpėm. Svirną atėmė, bet karvę slėpėm.
O kas ten dabar?
Negyvenamas namas. Gamta pasiglemžia negyvenamus namus, jie miršta, laikas sienas greitai suardo.
Prie to paties stalo telpa ir sniego pusnys, ir Uralas. Dideli kiemo vartai, o už jų tik siauras prakastas sniege takelis.
O ten Urale pas jus turtingai gyveno?
Ten visi taip gyveno. Taip reikėjo, nes išėjimo nebuvo. Rūsy tris bačkas pamenu: su raugintais agurkais, raugintais kopūstais ir raugintais obuoliais.
Paskui vėl grįžtame į šiandieną. Kažkas neseniai nusipirko pusę avinuko ir verda sriubas. Kažkas anūkams kepa vištą ir taikiai išdalina po gabalėlį, kas kam, nes visi turi savo mėgiamas vieteles. Kita moteris anūkams verda guliašovą. Paprika, svogūnas, česnakas, pamarinuotas kiaulienos kumpis gabalėliais, pomidorų pasta, čili pipiriukai. Ant stalo visada adžika. Dar kažkur nuskamba, kad į naliesnikus reikia dėti kalakuto kaklus. Bet čia kai norisi gaminti, o kai tingi? Rauginti grybai. Daržovių mišiniai. Konservuotos sriubos porcijos, kad greitai, bet gardžiai pasiruošti maisto. Buljonas šaldiklyje. Ir ne bet koks, o virtas tris valandas, iš galvijų arba saldžių kaulų.
Ne maistas, o vaistas, taip gydytoja man sako, tarsteli moteris ir iškart randa kam papasakoti stebuklingo sultinio receptą.
Man patinka, kad čia kalbame apie atradimus virtuvėje, kuriais galima dalintis, lyg obuolio skiltelėmis. Ne vien receptais mainomės, o ir tam tikra maisto laikymo tvarka. Keičiamės žinojimu, ką turėti, ką užraugti, ką užšaldyti, ką pasidėti dienai, kai gaminti nebenori. Kokius prieskonius naudoti, kokių vengti. Atrodo, paprasti dalykai, bet unikalūs. Jūs nežinote, kiek silkių rūšių vien vakar gavau užsirašyti: desertinė su razinomis ir džiovintomis slyvomis, su marinuoto burokėlio griežinėliu ir graikiniu riešutu, su virta kepta morka.
Žinokite, kai laukiausi, valgiau juodą duoną su obuoliu.
O aš kai laukiausi, valgiau bulves su pomidorų sultimis, – prisiminiau sau.
O man skanu troškinti rauginti kopūstai su bulvių koše!
Paskui jau ir kalbame apie bulvių košę. Kokios jos būna skirtingos. Norvegiškoji mano mėgiamiausia su muskato riešutu ir grietine. Su pienu ir juodos duonos gabalėliu. Su kopūstais. Su raugintais agurkais. O aš prisimenu žemaitišką tėčio virtą bulvių košę su spirgučių ir grietinės padažu, vėstant atsirandančia plutele paviršiuje.
Klausydama moterų nejučia patiriu vienovę su tuo, kas buvo, kas yra ir kas bus. Kalbamės apie maistą, bet iš tikrųjų ne tik apie jį. Kalbamės apie išgyvenimo stalą, sotų ir alkaną žmogų, pasirinkimus, meilę per rūpestį, atsargas, kvapų atmintį, mamas, tėčius, senelius… Apie moterų mokėjimą maitinti kūną ir sielą net tada, kai nelabai yra iš ko, arba kai gaminti visai nesinori.
Jau porą mėnesių renkamės PO OBELIM „Senjorų avily“, ir kiekvieną kartą man atrodo, kad moterys prie stalo pražysta. Lyg mūsų vaismedis būtų čia pat, o ne užmiesčio soduose.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Projektą PO OBELIM finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė pagal senjorų užimtumo programą.