Jos vardas – Andromeda. Ji tiesiog už kampo, blanki, plika akimi vos matoma. Kaip sakė Stefanas, kai žinai, kad ji ten yra – ji ten ir yra. Pristatė ją kaip gražuolę, be penkių minučių būsimą marčią, nepaprastu greičiu artėjančią link mūsų. Per teleskopą padidinta kelis šimtus kartų, jos įtaigi pilka akis suspindo taip ryškiai, kad man pasidarė sunku patikėti: kita galaktika visai arti, pakanka tik pakelti galvą. Paradoksalu, bet kuo didesnė tamsa, tuo aiškiau ji atsiveria.

Vaikai tuo metu jau „skraidė“ kosmose, o aš lipau laiptais prie teleskopo akies, tiesiai po žvaigždėtu skliautu, kažkur Granados kalnų plokštumoje, migdolų ir alyvuogių laukuos. Lipau su abejonėmis – ar tikrai man jau galima tai pamatyti? Ar esu pasiruošusi susitikimui su savo pačios ir mano pasaulio mažumu?

Paukščių takas išsirietė per visą dangų grakščiu tiltu – pasirodo, mes buvome savo visatos lėkštėje, o regėjome tik jos tirštą kraštą, švystelėjusį naktyje. Akys gali matyti daugiau, nei esame pratę tikėti. Įsižiūrėjome į Saturno žiedus. Vėliau Saulius tyliai pasakė, jog permąsto savo santykį su Dievu. Kūrėjo pieva tokia plati – akivaizdu, jam ne iki mūsų. O aš mintyse vėriau dangaus kūnus į šviečiančią girliandą – išorinės projekcijos visada turi smailę, vedančią į žvaigždę mūsų viduje.

Ačiū Stefanui ir jo žmonai – už suvokimus, už šviesiausius atradimus, už karštą šokoladą vidurnaktį. Užvakar matėme kitą galaktiką. Vakar – atsipeikėjome. Šiandien ilsimės. Ryt gyvensime prisiminimais.

Bet kasdienybė ir begalybė dalinasi ta pačia erdve. Tad grįžę namo ir gerai išsimiegoję kepėme blynus. Tik jau truputį kitaip, nei anksčiau. Iš pradžių pagaminau desertą, o tada jį supyliau į blynų tešlą – į keptuvę krito maži skridinukai, sproginėję prisiminimais, skoniais, sekmadieniniu dėkingumu Sky Andaluz už šviesmečiais praplėstą akiratį.

Minkštą ožkų sūrį suplakiau su keliais šaukštais kondensuoto pieno, citrinos sultimis, žiupsniu druskos ir dviem indeliais jogurto. Palikau nakčiai šaldytuve – jis sulipo, sutirštėjo, įgavo kūną. Ryte į desertą stikliniame inde įmušiau tris kiaušinius, įmaišiau miltų be glitimo, vandens puodelį, šaukštelį kepimo miltelių ir druskos. Kepiau ant alyvuogių aliejaus, kol kraštai apskrudo iki trapumo, virsdami Saturno žiedais.

Valgėme su viskuo arba be nieko – mūsų kasdienybės pasirinkimų ribos tokios plačios, kaip ir dangus, kuriame slypi Andromeda.