Buvau įkvėpta rašyti apie ispanišką kaimo žmonių atvirumą. Čia viskas parašyta ant namų durų: kas juose gyvena. Atviram tarpdury visuomet matyti – su kuo gyvena. O veiduose – kaip gyvena. Draugiška, patogu ir nereikia spėlioti.

Bet užėjau į kaimo parduotuvę, iš šaldiklio išsitraukiau smulkiai pjaustytų aštuonkojų ir užvirė nauja tema. Uždaviau nepažįstamiems klausimą: ar tokios aštuonkojo skiedros tinka kroketams kepti? Aplink vėsią gigantišką dėžę su krevečių uodegom, moliuskais, šaldytomis čiuromis, ledais ir pranzūziškomis bulvytėmis susispietė stambios moterys ir pradėjo pasakoti, kad jos kepa šį užkandį su menke, vištiena, bulvėmis, kumpiu, tunu, svogūnais, netgi sūriu… O štai su aštuonkojais – nelabai arba no mucho. Tiesiog suprask – niekada.
– Galicijoje tokius, žinau, valgo, – diskusijas nutraukė viena  ryškių karmino lūpų gražuolė, paslaptingai primerkusi ryškiai apvestą akį.

Kai išėjau, pirkinių krepšyje jau gulėjo aštuonkojo kapotinis, o mintyse kirbėjo atviras klausimas – kaip sujungti andalūzių kulinarinę patirtį su Galicijos kroketų mase, aštuonkoju, žmonių širdies šiluma, vakaro kaitra ir savo kačiukais prie stalo…

Pamaniau, reik bandyt. Čia kiekvieną dieną patiriu kažką nauja. Vilniuje nesikabinėju prie žmonių parduotuvėje. 

Naktimis nevaikštau iki pasaulio krašto ir atgal. 

Neklijuoju sudužusių vazų ant sienų ir nevalgau citrinų nesiraukydama. 

Nepergyvenu dėl nubrozdintų naujo automobilio strėnų. 

Nesirodau be liemenėlės turgaus aikštėj. 

Neskaičiuoju žvaigždžių Oriono kišenėj. 

Ir nekepu aštuonkojo kroketų. O čia – iškepiau.

Sugrūdau, kas liko nuo vakar puodo dugne – menkę vyno padaže su keliomis bulvėmis. Įmaišiau atvėsintą bešamelį. Įmečiau smulkintą aštuonkojį, pipirų, žiupsnį druskos. Unė gnybo gabalėliais masę, kočiojo mažomis rankytėmis gabalėlius it sraiges be namų ir rikiavo jas į tvarkingą eilę tiesiai ant ilgo tramplino – šuoliui į verdantį puodą. Aš jas paeiliui mirkiau į kiaušinį, į džiūvėsėlius be glitimo ir grupėmis po šešias-septynias skandinau į verdantį alyvuogių aliejų. Iškeptus guldėm ant popierinių rankšluosčių kelioms minutėms. Tapo lengvesni.

Traškius, viduje kreminius kroketus valgėm su šaltu jogurto ir piri piri padažu, kapotom petražolėm ir Marijos augintais pikantiškais raudonaisiais pipiriukais. Tie valgytojai, kurie tvirtino, kad išvis nevalgys, valgė, kol nesužinojo kas viduje.

Stambias kroketų šukes po vakarienės nešėm kiemo katėms. Čia jos puotauja kasdien, bet tą penktadienį – pasaulinę kačių dieną – buvo nustebintos. Jos ir patvirtino naują restorano meniu.