Per vieną savaitgalį suspėjome susitikti su keliomis dešimtimis žmonių iš skirtingų žemynų. Įvairovę temų išjautėme, išragavome ir sužiūrėjome – net neįtikėtina prisiminus: nuo rožių įsišaknijimo, krepšinio, sportinio kopimo, žvaigždynų, šikšnosparnių populiacijos iki Kamerūno prezidento, desertų ant Vilniaus stogo, kavos plantacijų, citrinų vagystės, krikšto, šalto vandens ir kurapkų šeimynos reikalų.

Stebuklingai įvairus savaitgalis, kurį, lyg baigiamasis akordas, užliūliavo krikštamotės tortas tarp žydinčių hortenzijų, vakarienė be vaikų, bet su riebia vaivorykšte danguje – išdygusia akimirksniu po lietaus, tiesiai iš šimtametės liepos kamieno.

Kai esu soti – ir maisto, ir įspūdžių – pradedu kalbėti tiesiai, racionaliai, be metaforų ir daugtaškių. Atsisėdau lauke į supamą „kriaušę“, užsiklojau kojas vilnoniu pledu ir suskubau pasidalinti idėja labai paprastai, bet elegantiškai vakarienei. Kol neišgaravo receptas – nes ryt bus kita savaitė, kitos kurapkos, kiti balandėliai.

Sumaišiau gardų marmalą iš fetos, riebios varškės, kapotų graikinių riešutų, kiaušinio ir saujelės avižų miltų. Pridėjau šviežio česnako, pipirų ir išmaišiau. Vyniojau šiuos nepaprastus balandukus į vynuogių lapų patalėlius – dviems lapams teko po šaukštelį varškės įdaro. Klojau į molinį indą glaudžiai šonais vieną prie kito, kad būtų šilčiau. Pribarsčiau ant viršaus kedro riešutėlių, švelniai apšlaksčiau šviežiu medumi ir pakepiau pusvalandį orkaitėje atviru dangčiu. Tinka su grietine iš bačkos (tokios turėjom) arba granatų sirupu.

Iškart po vakarienės danguje ūsą iškišo putli vaivorykštė. Įsižiebėm žvakes ir jau laukiam kelionės į ispanišką vasarą. Ten nebus nei varškės, nei grietinės, nei – greičiausiai – tokių balandėlių. Užtat žvaigždžių virš galvos ir saldžiausių pasaulyje vynuogių – į valias.

Visko gali būti, kad likusią vasarą rašysiu apie skanų maistą, meilę ir gerą saiką – nes paprastai rašau apie tai, kuo gyva esu. Juk čirškinsim ant žarijų šviežias sardinas, kepsim naktipiečiams paella, žvelgdami į naktinės padangės Gulbę, krimsim ožkos sūrio karamelinę plutą su obuoliu ir mąsliai klausinėsime vienas kito apie įdomiausią pasaulio dalyką – gyvenimą.

Ir kas sakė, kad rašytojai – grafomanai? Kartais jie tiesiog randa šaukštą ir ima kurti istorijas tuščiam puode. Arba jaukioj kompanijoj prie naktipiečių stalo.