Pradėjome nuo maurų muziejaus Sayalongoje – tik dviese apžiūrėjome siuvinėjimo parodą, flamenko afišas, senovines aliejaus spaudyklos girnas. Kaimiškų natiurmortų ekspoziciją.
Bet įdomiausia mudviem buvo nusileisti į pusrūsį, kur pečiais į sienas atremti molbertai, dar kvepiantys dažais, o saulė geltoniu teka pro durų plyšius. Tik vėliau supratome – tai niekieno patalpos. Įvyko žaismingas pasiklydimas – tapyboje, flamenko karštyje, šviesų žaismėje… Lipome siauriausia kelių pėdų pločio La Alcuza alėja.
Čiupom arbūzinį lūpų blizgį nuo vaistinės prekystalio. Ant dėžių pasilipusios matavomės auksinių gyvatėlių auskarus. Tik dviese.
– Serpientitas apsaugos tave nuo supimo, mieloji, kai leisimės kalnais, – pasakiau.
Ir ji priėmė žinią be abejonių.
Baseine plaukiojom irgi tik dviese, ilgu takeliu. Pasakodamos tikras istorijas, kurios skambėjo neįtikėtinai. Gėris aplipo įkaitusius mūsų kūnus kaip karamelė ant kukurūzų spragėsių.
Ore tvyrojo salstelėjęs nokstančių figų kvapas. Tas pats, pasivijęs mane praėjusio rudens take.
Vienintelės akimirkos mano gyvenime pradeda kartotis.
Tai įžanga į pasiteisinimą, kodėl pasijutau sena mama – šalia savo žaismingo, lengvo ir nuolat gaivaus angelo.
Nuovargis ir nostalgija S dydžio laikams. Turbūt taip mano septynis kartus atidalintas kūnas prašosi suolelio pavėsyje.
Paėmėm iš baro vandens su ledu. Užsisakėm mėnulio dydžio kruasaną su sviesto upeliu. Ir braškinį drakulos liežuvio ledą, persmeigtą laibu pagaliuku – viskas kaip ji svajojo.
Aš – citrinos griežinėlį. Stiprios solo. Nesvarbu, kad karštis žliaugia nugara.
Žengiant iš vandens gilumos, kai besvoris dubuo ore ėmė ir gerokai apsunko, nuslinko ir vidudienio rūkas nuo mano galios ribų. Jos yra. Čia pat.
Aš – sena jauna mama. Su keturiomis dešimtimis jaunesniais vaikais ir amžinai jaunu Dievu po šonkauliu.
Kremą nuo raukšlių pasidedu į tolimiausią lentyną – jis nepadeda nuo bejėgystės.
Pagaliau žengiu į milžinišką, nėriniuotą miestelio aikštės pavėsį – drauge su savo vienos dienos vienturtėle. Jos vardas – Dalia.
Vos atsisėdus prie laikraštinio stalelio, į mūsų tirštą pavėsį be perspėjimo įžengė drūta ispanė, įsispyrusi į rožines anūkės guminukes. Įspraudusi krūtis į gėlėtą mažą suknelę. Su standžiu Karmen kuodu viršugalvyje, žiebtuvėliu rankoje.
Pasirinko stalelį šalia mūsų. Ilgam. Atvyko ir suaugusi mučiačios dukra.
Šalia sėdėjo žmogus be vienos kojos. Gerdamas kavą garsiai kalbėjo į telefono kamerą. Jis irgi ne vienas.
Priešais – dvi suomių poros triauškė gigantiškus sumuštinius ir vėdavo skrajučių pluoštu savo įkaitusias baltaplaukes galvas. Už jų – trys senoviniai senjorai. Tikri tokie. Jų lytį iš tolo atpažinau iš vingiuotų skrybėlių ir vagotų didelių rankų, pasirėmusių į lazdas. Jie godžiai po kaulelį narstė kelis kart už juos jaunesnį priešais gatvėje dirbantį vyrą.
Žvelgdami sėmėsi amžino gyvenimo eliksyro. Siurbė, lyg gaspačio iš ąsočio. Atrodė, lyg jų pusiau praviros burnos kramto ledukus.
Stiprėjo dieduliai akyse. Ne menko.
Ir staiga aš užlipau ant debesies.
– Ant ko tokio, mama?
– Ant pilnatvės debesies, dukra. Jis tirštas, kaip tavo cukraus vata. Ten niekada nieko netrūksta. Nei grietinėlės į kavą, nei gaivaus vėjo, nei kremo nuo raukšlių, nei gimtinės bijūno. Nieko, girdi? Tik duokit rašiklį ir popieriaus!
– O aš gal galėčiau didelę porciją bulvyčių, a?
Linkt.
O ji:
– Sunkiausia tau bus diena su Kostu, mama.
– Kodėl?
– Nes jis irgi viską turi.
