Siūlau. Susiskaičiuokime nutylėjimus. Šiandien. Vakar. Per metus. Per gyvenimą.

Tolstu  nuo tylos tarp eilučių, kurių niekas neskaitys, jei neparašysiu.
Tai ir rašau – sau – visų pirma. Bet siūlau ir tau drauge: susiskaičiuokime nutylėjimus.
Kad ir šiandien…

Nutylėjimų vėriniai – tarsi moters papuošalai, suverti iš išminties, patirties ir širdgėlos.
Didesni, mažesni – kad tik netemptų žemėn.

– Nutylėjimas ir tyla – ne tas pats, – bandau aiškinti vaikams…
Čia panašiai kaip pasakymas ir n e p a s a k y m a s. Juk akivaizdu?
Kaip sakyti ir nesakyti… Taip ir ne.

Išganingoji tyla. Tai tyros meilės erdvė. Šaltinis, kuriame vyksta pokalbiai su Dievu, gimsta kūryba ir skleidžiasi savastis.
Ji neuždaro, o atskleidžia.

Sakysi: nutylėjimas – tausojantis pasirinkimas? Bet nutylėjimų žala gili, o randai ilgai gyja. Šitai žinau. Nutylėdama užrakinu dalį savęs, dalį tiesos, kuri vis tiek išsiverš. Vieną dieną maža dingstis atvers kelią skaudesnei tiesai.

Kai nieko nenutyliu, galiu kalbėti ir kurti iš vidinės šviesos, o ne iš baimės ar spaudimo. Mano vidinė tyla prasiplečia, kai viską pasakau.

Kalbėkimės… Mylimieji, artimieji, vaikai… Esu už laisvę būti be nutylėjimų.