kūryba
-
Jis vakar priskynė sultingų rabarbarų, nulupo rausvą odą ir supjaustė smulkiais įstrižais gabalėliais. Užpyliau nakčiai cukrumi, nė nežinodama, kas iš jų bus. Vaikystėje rabarbaro lazdą merkdavom tiesiai į cukrinę ir susiraukus šventėme artėjančią vasarą.Sekminių rytą diakono pasakyta mintis, kad turime visuomet palikti vietos Šventajai Dvasiai, mane lydėjo iki pat upės. Maudynės buvo puikios. Su vandenin Skaityti daugiau
9
-
Staiga suprantu: vanduo su citrina, ledu ir paskendusia muse, keptos bulvytės ir vėjas nakties karštyje – tai geriausia, kas šią akimirką galėjo man nutikti. Ir tas nelaimingas loterijos bilietas, paduotas tiesiai nuo José krūtinės. Ir kava po eurą keturiasdešimt kaimo aikštėje, po mediniais ventiliatoriaus sparnais, persisunkusiais vytinto kumpio kvapo. Žali kankorėžiai – kaip tik tokie, Skaityti daugiau
2
-
Pradėjome nuo maurų muziejaus Sayalongoje – tik dviese apžiūrėjome siuvinėjimo parodą, flamenko afišas, senovines aliejaus spaudyklos girnas. Kaimiškų natiurmortų ekspoziciją. Bet įdomiausia mudviem buvo nusileisti į pusrūsį, kur pečiais į sienas atremti molbertai, dar kvepiantys dažais, o saulė geltoniu teka pro durų plyšius. Tik vėliau supratome – tai niekieno patalpos. Įvyko žaismingas pasiklydimas – tapyboje, Skaityti daugiau
2
-
Jei mano kelio atkarpas reikėtų pavadinti serialo epizodu, pavadinčiau jas taip. Buvau drėgmė – besiskverbianti į viską: namus, namų šonkaulius, vagotą močiutės odą, tylą tarp žodžių… į vyriško švarko atlapą, žmogaus akį, šuns kailį, pirties akmenį. Drėgmė – gyvastis, kuri smelkiasi. Versmė teka. Tas pats vanduo, bet misija visai kitokia.Drėgmė pamaitina, pagydo, suvilgo sausros pravertas lūpas, atgaivina Skaityti daugiau
1
-
Siūlau. Susiskaičiuokime nutylėjimus. Šiandien. Vakar. Per metus. Per gyvenimą. Tolstu nuo tylos tarp eilučių, kurių niekas neskaitys, jei neparašysiu.Tai ir rašau – sau – visų pirma. Bet siūlau ir tau drauge: susiskaičiuokime nutylėjimus.Kad ir šiandien… Nutylėjimų vėriniai – tarsi moters papuošalai, suverti iš išminties, patirties ir širdgėlos.Didesni, mažesni – kad tik netemptų žemėn. – Nutylėjimas Skaityti daugiau
1
-
Yra dalykų, kurių privalau atsisakyti, kad galėčiau judėti. Pirmiausia – savo tekstų. Išleidžiu juos į pasaulį, o jau po penkių minučių grįžtu jų taisyti, lyg kokių smunkančių vaiko kelnių. Braukau, kaitalioju žodžius, sakinius, timpteliu pastraipas… niekada negana. Užsisuku begalybėje. Kol pajuntu akimirką, kai reikia tiesiog palikti. Laimei, po kiek laiko grįžti ten pat nebeįmanoma. Todėl Skaityti daugiau
1
