Pas mus visai nekaršta. Ką tik termometras rodė 35,5 °C, o dabar dar tik ketvirta valanda dienos. Iki šešių pašyla. Sakau visai rimtai: realiai net nėra kada išsimaudyti nueit, nes reikalų pilna. Turgus, šmurgus, šen bei ten, kava aikštėje, pokalbis su kaimynu, keli atodūsiai žvelgiant į peizažą, žiūrėk, pusdienio jau nebėra.
Vis susižvalgydami kartojam: „Nu bet fantastika, pats tas — nei karšta, nei šalta.“ Nes gal čia ir yra visas triukas: neaiškint, kaip viskas turėtų būti, o priimti, kaip yra. Ir bus. Nes vasarą lietaus neprognozuoja, todėl savotiškai dar paprasčiau: kaip buvo, taip yra ir taip bus. Ramu. Gali būt, kad pripranti ne prie karščio, o prie minties, kad ne viską reikia nugalėti.
Kai oras apsivynioja aplink kūną ir lieki be žado iš tobulo gerumo.
Antonio iš Albaidos sako, kad jau nebe pusryčius su Saulium valgom, o almuerzo. Na, bet mums tai vėlyvi pusryčiai. Arba du pusryčiai, atradę savo antrą pusę. Dieduko pomidorai su marinuotais bokeronais, traškiais svogūnais, alyvuogėm, petražolėm ir aliejum. Desertui — ispaniškas graikiškas jogurtas su vaniliniu ledų gabalu ir saldžiom trešnėm, ant viršaus grand datulės, sūdyti migdolai ir kava.
Vakare — jūra, galbūt, kaimynų balius, jei Dievas duos, ir vino de verano su ledukais.
Siesta. 36.
Kažkur pas Timą Ingoldą yra mintis: oras ne prognozė. Oras yra tai, kame gyveni, kuo kvėpuoji ir prie ko kūnas galiausiai pritampa.

Pas mus visai nekaršta.