Pas mane nieko ypatingo, kolkas gyvenu bazilikų, salotų ir rožių rutinoje. Mažame naminiame rojuje, kuris ilgai brinksta, o paskui staiga ima ir prasiveria, tiesiog akyse sprogsta ir išsitaško visu gražumu.
Einant rytą į šiltnamį mane pasitinka žydinčios medetkos, priglaudusios nosis į aprasojusio stiklo sieną. Čia randu stropiai išpieštus sraigių ornamentus ant akmens. Lapų dubenis pilnus nakties vandens. Gėlių pumpurai skleidžiasi kaip pasiutę po saulės vonių ir lietaus. Švarios namų grindys, surikiuoti batai, tai – vaikai. Kaip kažkada laiptinėje sutiktas sakydavo maestro Virgilijus – čiulba čiulba vaikai ir paukščiai. Atrodo, kad viskas pagaliau vyksta taip, kaip laukei, kaip svajojai ir piešei vaizduotėje. Ir būtent tada, kai diena ima žydėti ir čiulbėti, išsigąstu, kaip greitai gėris slysta laiko pirštais. Žinau, kad netrukus visa tai ir vėl paliksiu iki rudens. Pavasarį lauksiu rožių žydėjimo. Ir būtinai pražys, kad vėl atsisveikinčiau.
Mūsų katė rytais kramto rožinę žolę. Sakykit, ar supranta pasaulio katės, kad šitas rytas ant lopinėlio rožinės žolės, liepų paunksnėje, yra jos ekspresas į žemišką rojų? Apie tokį pasvajoja net žmonės.
Ore tvyro tirštas liepų kvapas. Toks tankus, kad norisi jį semti saujomis ir pasidėti vėlesniam laikui. Pataupyti, kol grįšiu.
Lyg besotė, prisipažinsiu, besotė – norėčiau būti žymiai lėčiau. Nes nektaro tiek daug tiek daug tiek daug, kad nespėju pasinerti gilyn, išbūti, išuostyti. Išturėti nors truputį ilgiau. Nuskinti visus bazilikus kvapniąjam pesto. Susiverti žemuogių pievą ant smilgos. Barstyti vonią rožių žiedlapiais. Ir einant į šiltnamį sveikinti kiekvieną rytą, žvelgiant medetkoms į atmerktas akis. Yra buvę, jog norisi viską pagreitinti. O kai pagreitėja – lėtumą grąžinti atgal. Lyg nuolat gyvenčiau tarp dviejų didžiausių troškimų. Sulaukti. O kai sulauki – niekada neprarasti. Noriu, kad laikas tekėtų lėčiau, man patinka gyventi.

Linkėjimai Sauliui iš kačių rojaus.