Laiko logikos nebesuprantu. Šiandien lyg ir paskutinė kelionės diena, bet jausmas vistiek šviežias.
Rytą pasitikau angliško stiliaus salone, viena prie gardžių pusryčių stalelio, bet su ištuštėjusia druskine, kuri tampa simboline pabaigos detale. Mintimis vis grįžtu į Mannheimo žymųjį turgų, turkiško kvartalo šurmulį, karštį, prieskonių aromatus, kavos pupelių stirtas, ožkos sūrį su dobilų sėklomis, pirktą iš maloniosios frau. Prisiminsiu ir žalią matcha latte su ledukais, kuri gelbėjo orumą per karščius, pasiutusiai skanius karius, karamelizuotus brokolius, panyro sūrį kreminiame špinatų padaže, už lango gaudžiant futbolo fanų sirenų chorui. Kaip tik tą vakarą vokiečiai laimėjo 7:1. Grįžtu mintimis į vynuogynus prie Bad Dürkheimo ir vyno ūkį Fitz-Ritter, kur vieta atsivėrė per regioninius baltųjų šraparų patiekalus, pokalbius apie vyno kultūrą ir subtilų rožių žiedlapių poskonį burnoje. Per šias dienas ragavau vietnamietiškų, indiškų, europietiškų ir arabiškų patiekalų, bet, teisybę pasakius, ribos tarp jų, mūsų, mano beveik išnyko. Gaivus airanas iš žalvario bokalo, atvėsintas mėta ir kapotu ledu, greičiausiai taps šios vasaros hitu. Čia atradau afganistanietišką kabul ir aštriausią mano kada nors ragautą padažą, vegetariško maisto lėkštę, pasidalintą perpus su Gosia, vokišką obuolių pyragą, indišką duoną, ledų spagečius ir daugybę kitų „mano” skonių. Mannheimo imigrantų gyvenimo istorijos tik patvirtina, kad visi keliai kažkada atveda prie bendro vakarienės stalo, riebiai nukloto maistu tavo kūnui, sielai ir naujų namų kvapui. Čia, studijose, visi buvome tarsi viename dideliame katile, tokie atkaklūs ėjikai, ištroškę tyrinėtojai ir išalkę valgytojai, susirinkę iš skirtingų kultūrų, patirčių ir pasaulių, besidalinantys skirtingais patiekalais, bet ta pačia druska.
Pažinau vietą per jos skonius, per tą gausybę nueitų žingsnių, kvapnias žydinčių liepų alėjas, sutiktus žmones, ilgus pokalbius užkandinėse prie mažųjų Mannheimo staliukų. Vieta neabejotinai mus praturtina, kaip ir mes paliekame savo pėdsaką tose vietose. Kaip aš šį rytą, įžengusi į prašmatnų angliškai vokišką pusryčių saloną su aptrintu keliautojos lagaminu.
Jaučiu didžiulį dėkingumą Mannheimo universiteto dėstytojoms Ana-Sofijai ir Evai už visas šias patirtis, už paskaitas vienu įkvėpimu, Poznanės, Zadaro profesorių atvirumą, palaikymą, patarimus. Ir apskritai – už gastronativism sąvoką (Parasecoli, 2022) ir food culture vietoj eilinių vokiškų pietų.
Išvykstu iš čia visko pilna pilna ir truputį kitokia.
Foto: S. P. Daukantaitė, Małgorzata Woźniak, Aistė Žemaitytė.