Patirti akimirką, kai niekas nieko iš manęs nereikalauja. Niekas – tai reiškia net aš pati.

Ten, kur nebeturiu jokio vaidmens rekvizitui, išrikiuotam užkulisiuose – nei pirkinių sąrašui, nei pusryčių blynams, pilnai pašto dėžei, nei tiems neužbaigtiems reikalams. Viskas – kažkur toli toli… Tą rytą mėginau patirti tokią tylą. Ir man pavyko.

Kai nebeskaičiuoji laiko atliktų darbų atkarpomis, kai erdvė yra atvira visiems, bet ji yra tik tavo. Keistas buvimas – tuo pat metu intymus, bet labai atviras pažinimui. Tokia tyla įmanoma, patyriau.

Kai jaučiuosi saugiai nieko neturėdama, kai nekyla joks nerimas, nes jis ištirpęs be pėdsako, jog apskritai buvo kažkada šiam kūne. Taip ramu mano vandenyje: žinau, niekas nesukeltų nė menkiausios bangelės.

Ir štai tada sutinku kitą tylą. Ji be įpareigojimų tau, todėl anemiška, sterili. Neturi jokios emocinės, vaizdinės, istorinės taršos. Jokio priekaišto. Nieko, kas lauktų tavo prisiminimo, vertinimo arba pritarimo. Tyla, kurioje visi triukšmai akimirksniu ištirpsta.

Toje aplinkoje esu tiesiog – tekanti savo vaga vandeninė moteris su gėle plaukuose.

Ir kada susitinka tos dvi tylos – tavo ir pasaulio – gimsta tylus stebuklas. Gylis. Ir tame gylyje – tavo širdies plakimas.