-
Susėdame visos gražios ir truputį nervingos, nes labai norisi pasidalinti, o laiko tiek nedaug, jis tirpsta kaip ledų porcija.Kalbėjomės, ką gaminame, kai gaminti nenorime. Atrodo, tema pernelyg kūda, kad būtų ką apie ją kalbėti. Bet vos tik ji prasideda, kyla iš gilios atminties podėliai. Pokalbis nuslysta mažiausiai penkiasdešimt metų atgal. Į Ukmergės rajoną, į šienpjovių Skaityti daugiau
8
-
Jis vakar priskynė sultingų rabarbarų, nulupo rausvą odą ir supjaustė smulkiais įstrižais gabalėliais. Užpyliau nakčiai cukrumi, nė nežinodama, kas iš jų bus. Vaikystėje rabarbaro lazdą merkdavom tiesiai į cukrinę ir susiraukus šventėme artėjančią vasarą.Sekminių rytą diakono pasakyta mintis, kad turime visuomet palikti vietos Šventajai Dvasiai, mane lydėjo iki pat upės. Maudynės buvo puikios. Su vandenin Skaityti daugiau
9
-
Jausmas, lyg šliaužtų kūnu sraigės. Taip būna, kai išgirsti kažką išties tikro. Kai keptų obuolių putėsiai nejučia tampa Atlaidų švente, giminės stalu, šiltais krikšto mamos delnais, žydinčiais senelių sodais ir pilnais skvernais pelynų. Laukimu. Paslaptimi. Viltimi.Klausiau „Beržo šakos“ istorijos: apie vestuvių tortą iš mirkytų džiovintų obuolių, baltymų glajaus ir dailių šokolado brūkšnelių. Tai Širvintų rajono Skaityti daugiau
1
-
Staiga suprantu: vanduo su citrina, ledu ir paskendusia muse, keptos bulvytės ir vėjas nakties karštyje – tai geriausia, kas šią akimirką galėjo man nutikti. Ir tas nelaimingas loterijos bilietas, paduotas tiesiai nuo José krūtinės. Ir kava po eurą keturiasdešimt kaimo aikštėje, po mediniais ventiliatoriaus sparnais, persisunkusiais vytinto kumpio kvapo. Žali kankorėžiai – kaip tik tokie, Skaityti daugiau
2
-
Jos vardas – Andromeda. Ji tiesiog už kampo, blanki, plika akimi vos matoma. Kaip sakė Stefanas, kai žinai, kad ji ten yra – ji ten ir yra. Pristatė ją kaip gražuolę, be penkių minučių būsimą marčią, nepaprastu greičiu artėjančią link mūsų. Per teleskopą padidinta kelis šimtus kartų, jos įtaigi pilka akis suspindo taip ryškiai, kad Skaityti daugiau
2
-
Buvau įkvėpta rašyti apie ispanišką kaimo žmonių atvirumą. Čia viskas parašyta ant namų durų: kas juose gyvena. Atviram tarpdury visuomet matyti – su kuo gyvena. O veiduose – kaip gyvena. Draugiška, patogu ir nereikia spėlioti. Bet užėjau į kaimo parduotuvę, iš šaldiklio išsitraukiau smulkiai pjaustytų aštuonkojų ir užvirė nauja tema. Uždaviau nepažįstamiems klausimą: ar tokios Skaityti daugiau
2
