-
– Kaip tau taip pavyksta? – klausiu.– Nieko daryti nereikia, – atsako jis. – Jos pačios auga – štai kur tikrasis gerumas. Jis įkvepia mane tylia sodininko geradaryste, aš įkvepiu jį – žinau. Mūsų žydintis kiemas įkvepia mus dar kartą patikėti begalybe. Amžinas ciklas, lydimas rožių ir sodraus žydinčių liepų kvapo. Net tai, kam nesuteikiame Skaityti daugiau
1
-
Jei mano kelio atkarpas reikėtų pavadinti serialo epizodu, pavadinčiau jas taip. Buvau drėgmė – besiskverbianti į viską: namus, namų šonkaulius, vagotą močiutės odą, tylą tarp žodžių… į vyriško švarko atlapą, žmogaus akį, šuns kailį, pirties akmenį. Drėgmė – gyvastis, kuri smelkiasi. Versmė teka. Tas pats vanduo, bet misija visai kitokia.Drėgmė pamaitina, pagydo, suvilgo sausros pravertas lūpas, atgaivina Skaityti daugiau
1
-
Siūlau. Susiskaičiuokime nutylėjimus. Šiandien. Vakar. Per metus. Per gyvenimą. Tolstu nuo tylos tarp eilučių, kurių niekas neskaitys, jei neparašysiu.Tai ir rašau – sau – visų pirma. Bet siūlau ir tau drauge: susiskaičiuokime nutylėjimus.Kad ir šiandien… Nutylėjimų vėriniai – tarsi moters papuošalai, suverti iš išminties, patirties ir širdgėlos.Didesni, mažesni – kad tik netemptų žemėn. – Nutylėjimas Skaityti daugiau
1
-
Aš Loretai pasakiau, kad po skalbyklos apdovanosime save citrinų pyrago gabalu, tarsi norėdama papildomai paskatinti žengiančią keliu moterį. Judėjome įkalnėn, į senovinę kaimo skalbyklą, kuri, regis, jau seniai neteko savo pradinės paskirties. Man tai buvo kelias į kitokią erdvę – ten, kur švara per amžius buvo beveik šventa, o purvas – tik priežastis kasdienei švaros Skaityti daugiau
0
-
Patirti akimirką, kai niekas nieko iš manęs nereikalauja. Niekas – tai reiškia net aš pati. Ten, kur nebeturiu jokio vaidmens rekvizitui, išrikiuotam užkulisiuose – nei pirkinių sąrašui, nei pusryčių blynams, pilnai pašto dėžei, nei tiems neužbaigtiems reikalams. Viskas – kažkur toli toli… Tą rytą mėginau patirti tokią tylą. Ir man pavyko. Kai nebeskaičiuoji laiko atliktų Skaityti daugiau
0
-
Yra dalykų, kurių privalau atsisakyti, kad galėčiau judėti. Pirmiausia – savo tekstų. Išleidžiu juos į pasaulį, o jau po penkių minučių grįžtu jų taisyti, lyg kokių smunkančių vaiko kelnių. Braukau, kaitalioju žodžius, sakinius, timpteliu pastraipas… niekada negana. Užsisuku begalybėje. Kol pajuntu akimirką, kai reikia tiesiog palikti. Laimei, po kiek laiko grįžti ten pat nebeįmanoma. Todėl Skaityti daugiau
1
