-
Kol dar esu čia… Kol dar esu čia… Vis kartojau mintyse, ką turiu padaryti prieš išvykstant. Lenkiau pirštus vėl ir vėl: bijūną palaistyti, į laiškus atsakyti, apmokėti, sudėlioti sausus vaikų drabužius, išvirti, išvėdinti, užrašyti naują, surasti seną, prisiminti pamirštą… Užsibuvusi „čia“, nė nepastebėjau, kaip jau vaikštinėjau po Belgijos gatves. Šioje vietoje lyg ir istorija turėtų Skaityti daugiau
0
-
– Mama, tu teisi, aš dažnai renkuosi komfortą, – sako sūnus.– O kas yra tavo komfortas? – klausiu. -Aš tai įsivaizduoju: minkšta lova, geri batai, puodelis arbatos be jokios skubos. Gal vonia su neslystančiu dugnu ir kvapniu aliejumi. Komfortas – kaip fizinis švelnumas. O koks jis tavo? Ką veiki kai renkiesi savo “komforto zoną”?– Nieko, Skaityti daugiau
0
-
Jei tik mokėčiau auginti vaiką be jokios grąžos. Kai save atiduodi ir nieko nelauki atgal. Kai nugremži medaus nuo sienelių, kantrybės nuo slapčiausios lentynėlės, miego likučius, visą sielą, standžiai prikrauni kuprinę ir paleidi žmogų į gyvenimą. Be tikimybės, kad kažkada sugrįš su dovanom ramiai savo tėvų senatvei. Kai be jokių lūkesčių ir dosniai duodi be Skaityti daugiau
0
-
Ji būna visokia. Kartais pūsta, kartais trapi, kartais susmegus, šlapia, tanki kaip žemė po liūties. Būna kieta, tiršto skonio, o kartais mano duonoj skylės ir skersvėjai pučia. Aš kepu ją tikrai ne kiekvieną dieną, bet kai kepu – tai ne receptas, tai šiandieninė būsena, susigėrusi į rankomis iščiupinėtos duonos tešlą. Visada kepu iš gerumo, ramybės, Skaityti daugiau
0
-
Laikiau muilą po vandens srove, švelniai trindama jo šonus delnais, ir pamačiau kaip tiesiog mano akyse prausimosi ritualas virto putotu drugeliu išskleistais sparnais. Užsižiūrėjau, nes vaizdas buvo neįtikėtinas. Muilo gabalas – išsiskleidusiu drugiu. Dar žinau, kad Graikijos pajūry mano mamos rasti skylėti akmenėliai tampa norų išsipildymais mano vaikų kišenėse. Taip jau susiklosto, kad vos virvele Skaityti daugiau
0
-
Tada trenkė žaibas iš giedro dangaus, tik ne metaforinis, o tikras. Tai priėmiau kaip kritiką mano atžvilgiu, nes besišnekučiuojant terasoje prie kavos, vos prieš sekundę buvau prasitarusi, kad motinystė yra labiau savaime suprantama rutina nei nuopelnas, privilegija ar herojiškas dabas. Žinoma, pasijutau griausmingai sudrausminta, bet aiškaus atsakymo neturėjau, ką visgi ne taip pasakiau. Praėjo gerokai Skaityti daugiau
0
