-
Ji būna visokia. Kartais pūsta, kartais trapi, kartais susmegus, šlapia, tanki kaip žemė po liūties. Būna kieta, tiršto skonio, o kartais mano duonoj skylės ir skersvėjai pučia. Aš kepu ją tikrai ne kiekvieną dieną, bet kai kepu – tai ne receptas, tai šiandieninė būsena, susigėrusi į rankomis iščiupinėtos duonos tešlą. Visada kepu iš gerumo, ramybės, Skaityti daugiau
0
-
Laikiau muilą po vandens srove, švelniai trindama jo šonus delnais, ir pamačiau kaip tiesiog mano akyse prausimosi ritualas virto putotu drugeliu išskleistais sparnais. Užsižiūrėjau, nes vaizdas buvo neįtikėtinas. Muilo gabalas – išsiskleidusiu drugiu. Dar žinau, kad Graikijos pajūry mano mamos rasti skylėti akmenėliai tampa norų išsipildymais mano vaikų kišenėse. Taip jau susiklosto, kad vos virvele Skaityti daugiau
0
-
Tada trenkė žaibas iš giedro dangaus, tik ne metaforinis, o tikras. Tai priėmiau kaip kritiką mano atžvilgiu, nes besišnekučiuojant terasoje prie kavos, vos prieš sekundę buvau prasitarusi, kad motinystė yra labiau savaime suprantama rutina nei nuopelnas, privilegija ar herojiškas dabas. Žinoma, pasijutau griausmingai sudrausminta, bet aiškaus atsakymo neturėjau, ką visgi ne taip pasakiau. Praėjo gerokai Skaityti daugiau
0
-
Mano knyga gavo krikštą Žemaitijoj! Lėkėm ankstyvą rytą su mylimu žaliais laukais knygas gabendami. Malūnai sparnais mojo, vėjas žvarbus tądien ūbavo, vistiek blakstienų galus įkyrus spindulys per langą spigino ir žaluma kūnus iki ausų galiukų pavasariu užpylė. Tryškiai pakelėj žiedlapių purslais sveikino, laiptuota versminga Virvytė tolyn vijo prakeleivius, paukščius pulkais į dangų sukėlė. Ties įdubusiu Skaityti daugiau
0
-
– Vėliau paskambinau mamai ir mes abi pasijuokėme iš to kaip aš darau… Ir iš to paties, ką daro ji. Nes ji, žinokite, daro lygiai kaip aš. Ilsisi tik tuomet, kai negyvai nusikala. – Ji daro taip pat? – Paprašiau bent atostogose neplauti indų ir nieko netvarkyti… Tikrai, elgiasi kaip aš… – Arba labiau – Skaityti daugiau
0
-
Aš itin lėtai vairavau, pakelėje žvilgsniu palydint pulkus žydinčių vaismedžių ir krioklius puošnių vijoklių. Važiavom dviem ekipažais: vienas priekyje, maniškis vingiuotu keliu į kalną kilo tvarkingai iš paskos. Nesinervinau dėl važiavimo lėtumo, nes skubėti neturėjome kur. Rūku apsigobę kalnai slėpė nuogumą, bet kyšančios kupros aiškiai bylojo, kad lendam į kažkokius senovinius reikalus. Tolumoje bangavo kokie Skaityti daugiau
0
