-
Aš Loretai pasakiau, kad po skalbyklos apdovanosime save citrinų pyrago gabalu, tarsi norėdama papildomai paskatinti žengiančią keliu moterį. Judėjome įkalnėn, į senovinę kaimo skalbyklą, kuri, regis, jau seniai neteko savo pradinės paskirties. Man tai buvo kelias į kitokią erdvę – ten, kur švara per amžius buvo beveik šventa, o purvas – tik priežastis kasdienei švaros Skaityti daugiau
0
-
Patirti akimirką, kai niekas nieko iš manęs nereikalauja. Niekas – tai reiškia net aš pati. Ten, kur nebeturiu jokio vaidmens rekvizitui, išrikiuotam užkulisiuose – nei pirkinių sąrašui, nei pusryčių blynams, pilnai pašto dėžei, nei tiems neužbaigtiems reikalams. Viskas – kažkur toli toli… Tą rytą mėginau patirti tokią tylą. Ir man pavyko. Kai nebeskaičiuoji laiko atliktų Skaityti daugiau
0
-
Yra dalykų, kurių privalau atsisakyti, kad galėčiau judėti. Pirmiausia – savo tekstų. Išleidžiu juos į pasaulį, o jau po penkių minučių grįžtu jų taisyti, lyg kokių smunkančių vaiko kelnių. Braukau, kaitalioju žodžius, sakinius, timpteliu pastraipas… niekada negana. Užsisuku begalybėje. Kol pajuntu akimirką, kai reikia tiesiog palikti. Laimei, po kiek laiko grįžti ten pat nebeįmanoma. Todėl Skaityti daugiau
1
-
Kol dar esu čia… Kol dar esu čia… Vis kartojau mintyse, ką turiu padaryti prieš išvykstant. Lenkiau pirštus vėl ir vėl: bijūną palaistyti, į laiškus atsakyti, apmokėti, sudėlioti sausus vaikų drabužius, išvirti, išvėdinti, užrašyti naują, surasti seną, prisiminti pamirštą… Užsibuvusi „čia“, nė nepastebėjau, kaip jau vaikštinėjau po Belgijos gatves. Šioje vietoje lyg ir istorija turėtų Skaityti daugiau
0
-
– Mama, tu teisi, aš dažnai renkuosi komfortą, – sako sūnus.– O kas yra tavo komfortas? – klausiu. -Aš tai įsivaizduoju: minkšta lova, geri batai, puodelis arbatos be jokios skubos. Gal vonia su neslystančiu dugnu ir kvapniu aliejumi. Komfortas – kaip fizinis švelnumas. O koks jis tavo? Ką veiki kai renkiesi savo “komforto zoną”?– Nieko, Skaityti daugiau
0
-
Jei tik mokėčiau auginti vaiką be jokios grąžos. Kai save atiduodi ir nieko nelauki atgal. Kai nugremži medaus nuo sienelių, kantrybės nuo slapčiausios lentynėlės, miego likučius, visą sielą, standžiai prikrauni kuprinę ir paleidi žmogų į gyvenimą. Be tikimybės, kad kažkada sugrįš su dovanom ramiai savo tėvų senatvei. Kai be jokių lūkesčių ir dosniai duodi be Skaityti daugiau
0
